Александр Тюрин, Александр Щёголев – Сеть [LT]

Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir  į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *