Board Game Review – Rajas of the Ganges [EN]

I first heard about Rajas of the Ganges a while ago, although i still was surprised to learn it is almost 3 years old now. It looked like a common points heavy euro game, so i didn’t even bother to watch a review i think (or i watched and didn’t think much of it). I also heard a few times how neat is its scoring mechanism, where you either go hard on points or money and have to meet another track to win and so on. This didn’t sound interesting on paper either. But when it came out on Yucata i decided to give it a try and solidify my assumption, that i won’t like this euro. This long intro is just to show you how assumptions can be wrong. And boy, i was wrong 🙂 I liked this game on my first try, where i did horribly and lost by a mile behind my opponent. Next time i played with the same player and shoot ahead quickly, but eventually lost at the end running out of steam. My third game with the same opponent and i finally won by doing a balanced strategy. And that feeling when you get closer and closer on both tracks to meet in the end, it is so satisfying. You build something, you get a few points and a bunch of coins and you move both markers closer to each other, you cross the bonus spot and move a bit further again and so on. I haven’t yet explored all the options and strategies even. I don’t do much in the market and on the river and am still able to play strong with mostly building tiles, but i had one game where i got tons of money from the market, so it seems fairly balanced. Manipulating dice is also fun and getting more and more of them is very satisfying. But you have to sense when it is time to sacrifice a few of them to build that juicy city tile and get points. This game managed to beat Oracle of Delphi for me. Maybe because it is still fresh and i have already played Oracle a ton. And it shows that i might like a clever euro a lot. Strong 9/10.

Board Game Review – Rajas of the Ganges [LT]

Pirmą kartą sužinojau apie Rajas of the Ganges prieÅ¡ kurį laiką, bet vis tiek nustebau pamatęs, kad jis jau 3 metų senumo. Žaidimas atrodė kaip įprastas taÅ¡kų gaminimo “euro”, todėl aÅ¡ net nesiruoÅ¡iau žiÅ«rėti jo apžvalgų (o gal ir pamačiau kokią, bet neužkabino). Atsimenu girdėjęs, kad jame yra įdomus pergalės mechanizmas, kai turi rinkti ir taÅ¡kus ir pinigus skirtinguose takeliuose ir jie turi susitikti, kad laimėtum. Bet tai irgi nepasirodė pernelyg įdomu ant popieriaus. Visgi, kai žaidimas pasirodė Yucatoje, nusprendžiau pabandyti. Gal tik tam, kad patvirtinčiau savo iÅ¡ankstinę nuomonę, kad Å¡is žaidimas ne man. Ir kaip gi aÅ¡ klydau 🙂 Žaidimas sužavėjo jau po pirmo bandymo, kuriuo metu aÅ¡ beviltiÅ¡kai pralaimėjau savo oponentui ženkliai nuo jo atsilikus. Kitą kartą žaidžiau su tuo pačiu žmogumi ir jau sekėsi geriau. Gretai Å¡oviau į priekį, bet pabaigoje pritrÅ«ko garo ir jis visgi mane aplenkė. Trečia partija – tas pats oponentas. Šį kartą laikiausi subalansuotos strategijos, vysčiau tolygiai ir taÅ¡kų ir pinigų takelius ir pagaliau pavyko laimėti. Tas jausmas, kai figÅ«rėlės abiejuose takeliuose artėja vienas prie kito vis labiau ir labiau ir pagaliau prasilenkia yra toks malonus. Atrodo kiekvieną ėjimą nuveiki kažką prasmingo ir vis vienu kitu žingsneliu pajudi į priekį. Keli taÅ¡kai ten, kelios monetos Å¡ian. Kerti bonuso taÅ¡ką ir dar kažką gero gauni. AÅ¡ dar neiÅ¡nagrinėjau žaidimo pilnai ir mažai naudoju turgaus ir upės veiksmus. Bet vis tiek sugebu gerai pasirodyti. Daugiausiai statant pastatų plyteles, kas man labiausiai Å¡iame žaidime patinka. Bet vienos partijos metu sugebėjau iÅ¡siveržt į priekį generuojant daug pinigų, taigi Å¡ios dvi strategijos atrodo subalansuotos. Visgi girdėjau, kad laimėti vien su pinigais yra sunku. Manipuliuoti kauliukais irgi yra smagu Å¡iame žaidime. O taip pat labai smagu turėti jų daug. Bet reikia jausti momentą, kai juos yra geriau iÅ¡keisti į pastatą ir gauti daug taÅ¡kų. Å is žaidimas sugebėjo nukonkuruoti Oracle of Delphi mano akyse Å¡iemet. Gal dėl to, kad jis vis dar Å¡viežias man, o Oracle spėjau sužaist labai daug. Bet kokiu atveju jis įrodė, kad man gali patikti gudrÅ«s euro žaidimai. Stiprus 9/10.

1917 [LT]

Pirmiausia pasakysiu, kad 1917 yra tikrai geras filmas. Ir bendrai ir apie karą, nors bÅ«dingo Å¡audymo ar sprogimų jame ne daug. Puikus kinematografinis darbas su neįprasta filmavimo forma. Pamatyt verta. Ir kaip dažniausiai iÅ¡kart po filmo įspÅ«dis ir įvertinimas bÅ«na daug aukÅ¡tesnis. Bet aÅ¡ visada leidžiu filmui susigulėt dieną kitą mintyse ir tada bandau vertinti kiek adekvačiau, žiÅ«rint kiek jo iÅ¡liko atmintyje, kokie momentai užstrigo, koks liko emocinis užtaisas. Po dienos jis kiek keistokas ir man sunku pagauti kas bÅ«tent mane verčia abejoti. GalbÅ«t bÅ«tent tas neįprastas filmavimo bÅ«das, nuolatinis herojų sekimas su kamera. Kadangi toks neįprastas (nors matytas, bet ne viso filmo mastu), jis verčia bežiÅ«rint mastyti apie tai kaip tai buvo įgyvendinta ir tai Å¡iek tiek iÅ¡muÅ¡a iÅ¡ vėžių. Nes kaip tik galvoju apie tą vėžių ar kitokia sistema leidžiančia kamerai taip nenutrÅ«kstamai sekti įvykius gal net Å¡imtus metrų. Nors turi bÅ«ti kartojimai, montažas, efektai, bet viskas meistriÅ¡kai paslėpta. IÅ¡ kitos pusės toks intymus artumas su herojais padeda įsijaust į jų padėtį ir istoriją. Kuri yra ir Å¡iek tiek neįprasta, bet tuo pačiu ir nieko labai neiÅ¡siskiria. Filmas yra gana ramaus tempo su keliais įtemptais momentais. Aktorių darbas (o taip pat ir visos komandos, kurios nematom už kadro) yra nuostabus ir kartais nesuvokiamas. Ir vėlgi, kai sugedusi plokÅ¡telė pakartosiu, kad iÅ¡ kitos pusės kartais sunku buvo pamatyti ryžto ir pasiaukojimo Å¡aknis. Nors gal tai buvo karo padarinys, ką jis padaro su žmogumi, kaip užgesina emocijas, suÅ¡aldo Å¡irdį dėl nuolatinės siaubo akivaizdos. Bet galu gale filmas geras, istorinis, parodantys, kad galima nedaryti tÅ«kstančio kadro keitimų ir Å¡okinėti pirmyn atgal norint paslėpti efektų netobulumą ir dirbtinai kurti “veiksmą” ir po kurio atrodo, kad tikrai teko pagyventi apkasuose. 8/10

J. R. R. Tolkien – The Silmarillion [LT]

Nesu skaitęs kitų Tolkien’o knygų, bet mačiau Žiedų valdovo ir Hobito trilogijas, taigi apie šį pasaulį ir jo herojus Å¡iek tiek žinau, o Žiedų valdovo filmai be to yra ir vieni mėgstamiausių (Hobito mažiau). Todėl manau Silmarillion skaitėsi geriau, nei jei būčiau visai nieko nežinojęs apie šį pasaulį. Nieko nežinančiam ar net “fantasy” nelabai mėgstančiam skaitytojui tai bÅ«tų labai paini knyga. Nors man ji irgi buvo painoka ir į pabaigą jau vos galėjau mintyse iÅ¡laikyt visas istorijos gijas, genčių ir atskirų herojų ir jų atžalų likimus. Skaitant Å¡ią knygą Å¡alia norisi turėti pasaulio žemėlapį ir visų iÅ¡vardintų genčių ir atskirų herojų Å¡eimų medžius. Kartais tai tikrai pradeda varginti, kai pastraipa po pastraipos yra vien “o jam gimė sÅ«nus X, kuriam gimė dukra Y, o ji pagimdė Z, kuris apsiženijo su N ir…”. IÅ¡ vienos pusės keista, kad galima buvo paraÅ¡yt tokią ilgą ir detalią iÅ¡galvoto pasaulio kroniką. IÅ¡ kitos pusės žaviesi Tolkieno metodiÅ¡kumu ir vaizduote. Kadangi kaip minėjau apie šį pasaulį kažkiek žinojau, buvo įdomu perskaityt apie jo pradžią, apie elfų iÅ¡takas, suprasti kodėl jie buvo tokie filmuose. Taip pat apie žmonių ir nykÅ¡tukų atsiradimą ir likimą. Na ir pabaigoje knygos buvo smagų perskaityti jau apie man žinomus personažus iÅ¡ kitų kÅ«rinių. Nors chronologiÅ¡kai Å¡ios knygos veiksmai yra istorijos pradžia, man atrodo, kad ją galbÅ«t geriau skaityti po kelių kitų knygų taip susiejant viską vienu pamatu. Jeigu pradėt bÅ«tent nuo Å¡ios knygos, galbÅ«t įspÅ«dis bus Å¡iek tiek sausokas. Bet kokiu atveju knyga patiko ir galbÅ«t kada nors reikės perskaityt ir kitas bei palygint su ekranizacijomis 🙂 8/10

Gerald Durrell – The Bafut Beagles [LT]

Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10

Harry Harrison – Skyfall [LT]

Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių raÅ¡ytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas Å¡ios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų Å¡io raÅ¡ytojo knygų savo realizmu. Nors ir raÅ¡oma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panaÅ¡us. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iÅ¡ nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra Å¡iek tiek Å¡viesesnių momentų ir Å¡iek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalÅ«s, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jÅ«s žuvot ne veltui, žmonijos laukia Å¡viesi ateitis”. 6/10

Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Kinopavasaris 2019 – Raudona karvė [LT]

Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono verÅ¡iuko ir raudonplaukės merginos aiÅ¡ki, ji kaip ir karvė atneÅ¡ama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryÅ¡io ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. IÅ¡ dalies Å¡is filmas priminė prieÅ¡ kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iÅ¡ miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviÅ¡ko ir tradicinio bÅ«do gyventi. Ir įspÅ«dis gana panaÅ¡us. Taip, visa tai atrodo keista mÅ«sų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trÅ«ksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą Å¡iek tiek aistrų ir neaiÅ¡ki pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iÅ¡ mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką iÅ¡ties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniÅ¡ko, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimiÅ¡ku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. IÅ¡ techninės pusės nieko irgi iÅ¡skirt negaliu. StambÅ«s planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10

Alita: kovos – taip, bet ar angelas? [LT]

Treileriuose matėm daug Alitos akių, tokių didelių, plačių, jausmingų. Bet ar tikrai ji yra angelas? Filmo pradžia įdomi ir intriguojanti, bet aplamai jaučiasi kažkoks skubėjimas. Santykiai neiÅ¡auga organiÅ¡kai, bet parodomos kelios kliÅ¡inės scenos ir turi suprasti, kad taip, čia tėvo ir vaiko istorija, čia draugystė, o čia meilė. AÅ¡ net netikrinau kokios trukmės filmas, bet panaÅ¡u, kad scenaristai ir režisierius bijojo nespėti sutalpint visko, o ypatingai kovų, todėl viskas buvo daroma “checklist’o” pagrindu. Tuomet pati Alita. Neskaičiau/nemačiau originalios mangos/anime, bet ji visai neatrodė angeliÅ¡ka. Taip, kai kada parodomos stiprios emocijos, aÅ¡aros (kurios “veikia” – čia citata iÅ¡ filmo), bet kai kuriais momentais ji sureaguoja pernelyg jau sausai ir stoiÅ¡kai. Gerai, jei ji iÅ¡kart ir visada tokia bÅ«tų, bet ne, kai kada ji mergaičiukė, kai kada jos veide nesuvirpa nei vienas nervas pamačius mirtį. Ekrane rodoma kažkokia prieÅ¡priešą ir todėl sunku tikrai įsijausti ir prijausti tokiai herojei. Ir tuo labiau sunku patikėti jos staigiais polinkiais pasiaukoti. Galima aiÅ¡ku viską nuversti tam, kad ji kiborge. Bet labai pažangi, su beveik žmogiÅ¡kom smegenim, kvėpuojanti ir jaučianti. O be to filme ją bent kartą pavadiną žmogiÅ¡kesnę už tikrus žmones. Bet vienoje scenoje ji verkia, kitoje su Å¡ypsena talžo snukius. Beje, apie snukius. Užuomina apie galimą antrą dalį yra galima sakyti visiÅ¡kai neužmaskuota, nes filmas be normalios pabaigos. Gal todėl taip mažai pasakojama apie pasaulį. O to labai trÅ«ksta. Kas per karas, kurio tik pavadinimą tegirdim, kokios Marso kolonijos, Mėnulis, kas per miestai danguje. Ir kodėl mes net kartelį nepamatom kaip tas miestas atrodo?! Nėjau taip norima taupyti antrai daliai? Ar tiesiog nebus ko daugiau parodyti? Ir kodėl aplink tiek daug kiborgų? Tai dar vienas dalykas, kuris nervino žiÅ«rint. Kartais galėjai suprasti, kad čia va tikrai kiborgas, nes beveik vien metalas, bet aplink yra visai žmogiÅ¡kai atrodančių veikėjų ir galvoji ar čia tik plastikas atrodantis kaip kÅ«nas ar tai žmogus su mechaninėm rankom. Ir jokio paaiÅ¡kinimo kodėl jie tokie, iÅ¡ kur viskas prasidėjo. Ar čia yra dogma, kad ateityje visi bus prifarÅ¡iruoti implantais? Ir kam reikėjo konstruoti tokius valgančius ir verkančius kiborgus? Alitos CGI yra geras, ir didelės akys man netrukdė. Kiti veikėjai iÅ¡skyrus daktarą (pripažintas aktorius) Å¡iaip sau. Neįtikinama žmona-motina, blogiukai, vaikai, seselė beveik nieko nekalbanti. Kovos geros, ypač motorbolo trasoje. Bet ir jų atrodo ne tiek daug. Tikriausiai pagrindinė CGI puota bus antroje dalyje. Kurios galbÅ«t nežiÅ«rėsiu. IÅ¡kart po filmo paprastai bÅ«na Å¡iek tiek geresnis įspÅ«dis, bet ilgiau pagalvojus bÅ«na kritiÅ¡kesnis požiÅ«ris, ypač girdint liaupses. Negaliu prisimint ne vienos scenos su “wow” momentu ar griebiančios už Å¡irdies. Tik 6/10.

Isaac Asimov – Pebble in the Sky [LT]

Ne taip seniai perskaičiau visas Azimovo “Foundation” serijos knygas, todėl Å¡i trumpa istorija kažkiek nublanksta prieÅ¡ grandiozinę galaktikos imperijos ir įsteigimo epopėją. Pebble in the Sky yra lyg trumpas atsiÅ¡akojimas iÅ¡ bendros istorijos. Vienas TV serialo epizodas. Nors čia veiksmas ir vyksta Žemėje, o kai kurių įvykių pasekmės galėtų paveikti visą galaktiką. Knygoje yra keli neaiÅ¡kÅ«s ar nepaaiÅ¡kinami momentai, bet gal man reikėtų perskaityti kitas “Galactic Empire” serijos knygas, tam kad rasčiau atsakymus. Prisipažinsiu, Azimovo chronologija painoka ir tai kažkiek erzina, be to dar yra prieÅ¡istorijų ir toliau į ateitį einančių knygų. Sunku suprasti kokia tvarka skaityti jo serijas, kad susidarytų daugmaž aiÅ¡kus chronologijos ir įvykių vaizdas. Taigi, knyga yra pakankamai įdomi, bet nepadarė tokio įspÅ«džio kaip kai kurie kiti Azimovo kÅ«riniai. Taip pat ji yra gana trumpoka. GalbÅ«t bendrame serijos kontekste ji atrodytų geriau, bet vertinant kaip atskirą romaną skiriu 7/10.