Vėl grįžau prie seno gero Harry Harrison, kurį skaitau nuo vaikystės. Invasion: Earth parašyta beveik 20 metų po puikiosios Deathworld trilogijos. Negaliu tiksliai palygint šių kūrinių (nes Deathworld senokai jau skaityta), bet rodos rašytojo stilius šiek tiek daugiau subrendęs. Iš dalies gal dėl to, kad veiksmas vyksta Žemėje. Todėl reikia aprašyti daug realistiškų dalykų, kas gal yra sudėtingiau nei išgalvoti pasauliai ir kosminiai laivai. Nors knygoje yra nelabai suprantamų ar gerai paaiškintų dalykų ir pati pabaiga yra tokia brutaliai pamokslaujanti (aha aha, žmonija vietoj to kad apsisaugoti turi atstatyt antrą žandą ir bandyt įtikint ateivius juos pamilt), bet skaičiau sunkiai atsitraukiant ir vis žadant sau “na dar vienas skyrius ir viskas šiai dienai”. O tai reiškia, kad knyga įdomi ir įtraukianti. Galbūt siužetas nėra naujas, bet visgi dažniausiai ateivių invazija yra didžiulis karas. Čia gi viskas yra labiau psichologinio spaudimo lygyje. Taip pat verčia susimastyt, o kaip gi tikrai galima pasielgti, kai atvykėliai sako vieną, bet atrodo, kad yra visiškai kitaip. Tas pats atsitinka ir mūsų gyvenime, kai prašoma užimti kažkieno pusę nežinant faktų ir detalių vien tik iš vienos pusės žodžių ir nuomonės. Tik šiuo atveju sprendimo kaina yra visos Žemės egzistavimas. Pagrindiniai herojai tiesa galėtų būti labiau išvystyti. Daugiausia apie juos rašoma kaip jie mažai miegojo, papusryčiavo ir toliau jau vyksta veiksmas, kažkur skrendama, į kažką šaudoma ir pan. Čia kaip ir priešprieša, nes kitoje knygoje apie raketos skrydį į orbitą (Skyfall) buvo daugiau dėmesio personažams, bet mažiau įvykių. Reikalingas geresnis balansas. Šiek tiek keista, bet tuo pačiu ir įdomu skaityt apie laikotarpį kai dar egzistavo Sovietų Sąjunga ir kaip jie kooperavosi su JAV. 9/10
Category: Reviews
Kinopavasaris 2020 – Nematomas gyvenimas [LT]
/media/movies/covers/2019/11/76188702_2650174201731068_4752206748373221376_n.jpg)
Nors praeitais metais apleidau festivalį ir šiemet neplanavau daug žiūrėti, bet mano eksperimentas su žiūrėjimo namuose platformomis įtraukė, kai vakare jau laukiau sugrįžimo prie kino ir tai tapdavo geru būdu užbaigti darbą (kuris dabar irgi namuose) ir užsimiršti, atsijungti. Šio filmo nuotraukos, trukmė ir vertinimai patraukė dėmesį iškart, bet vis kasdien laiko būdavo per mažai, nesinorėjo iki nakties užsisėdėt. Taigi paskutinę Kinopavasario dieną susiplanavau viską paskutiniam filmui. Nematomas gyvenimas (A Vida Invisível) yra labai graži ir liūdna istorija. Apie dviejų seserų, atskirtų viena nuo kitos gyvenimą, tikėjimą, kad kita išpildė savo svajones, ieškojimą, tikėjimą. Filme ne tiek daug įvykių. Daug buities, įprastų dalykų, bendravimo, melo, paslapčių, kančių. Visa tai susipina į dvi gyvenimo istorijas. Kurios vyksta taip arti viena kitos, kartais vos per žingsnį ir tuo pačiu tarp jų bedugnė. Ir taip tikiesi laimingos pabaigos. Kuri gal nėra visai nelaiminga, bet deja. Gyvenimas. Filmo autorius nepanoro pamalonint žiūrovo “happy end”. Kad ir kaip atrodytų neįtikėtina, bet taip tikrai galėjo nutikti. Filmas neskubrus, lydimas tokios pat gracingos fortepijono muzikos, kurios gal iš pradžių labai neįvertini, bet su laiku patiki, kad tai yra vienos sesers gyvenimas, o kitai inkaras padedantis rasti tikslą gyventi ir tikėtis. Gražus, spalvingas, melodingas kinas (beje, nevengiantis ir pikantiškų scenų). Puikiai tiko mano festivalio užbaigimo filmui. 10/10
Kinopavasaris 2020 – Norėtum! [LT]
Dar vienas filmas apie šeimą, nevisai tikusį tėvą, su kuriuo išsiskyrė žmona. Norėtum! (Magari). Šį kartą itališkai (o dar prancūziškai, rusiškai ir angliškai, labai daug kalbų filme, o vaikams autoriams pagarba). Ir geriau. Nors, iš pradžių filmas neatrodė labai įtraukiantis, keistas, gal dar blaškė asmeniniai rūpesčiai. Bet gal kažkur arčiau vidurio visgi įtraukė. Nors čia ir atostogos kažkur prie jūros vasaros namuose, bet tokios gana nuobodokos kai vaikai atranda ką veikti, tėvas su drauge bando dirbti ir rašyti scenarijų, vaikai bastosi po apylinkes, suranda naujų draugų, mažoji mergaitė vis įsivaizduoja tėvo ir mamos susitaikymą. Pirmi patyrimai, pirmos nekaltos meilės, nusižengimai ir bausmės. Viskas atrodo taip kasdieniška ir neypatinga, bet visi personažai gana organiški ir įdomūs, atsiranda visokie smulkūs sąlyčio taškai, draugystės, paslaptys. Aišku, yra ir ne visai įtikinamų ar tokių gerų momentų. Gal tėtis ne visada atrodė tikras. Taip mylėjo savo šuniuką ir gana greitai dėl jo aprimo gale, ne visada emocijos atrodė tinkamai. Bet filmas patiko ir į pabaigą norėjosi dar jį pratęst, gal dar pamatyt kaip tėvui seksis sutart su atvažiavusia buvusia žmona. Na bet baigėsi tokia beveik idiliška šeimos scena prie vieno stalo. Kaip sakė mergaitė, gal galėjo būti geriau, nenutikti to ir ano, bet gyvenimas toks jau yra, nenuspėjamas ir reikia džiaugtis artumo akimirka, kad ir kokios aplinkybės būtų. 8/10
Kinopavasaris 2020 – Dingusi mergina [LT]
Japoniškus filmus palaima žiūrėti. Ramu, santūru, ištempta, bet man asmeniškai niekada nenuobodu, kad ir kaip atrodytų nieko ypatingo nevyktu kadre. Gal šiaip valgo, gal tvarkosi, kažkas yra tame užburiančio. Nors patiems japonams aišku nieko tokio ypatingo ar magiško tame nesimato. Bet su šypsena prisimenu prieš kelis metus kino teatre žiūrėtą filmą ir kaip vyriškis kitoj eilėj dvi valandas muistėsi ir skundėsi, kad “nieko nevyksta” 🙂 Iš dalies tas atspindi filmo Dingusi mergina (Yokogao) įvertinimas IMDB (6.6) – nekantraus vakariečio įspūdis. Kinopavasario žiūrovai dosnesni (8.7), bet čia aišku yra ir “festivalinio” filmo efektas, kai norisi geriau įvertint, nes pamatei kažko neįprasto. Taip, filme ne tiek daug įvyksta, už ką galbūt kai kada ir pats pakritikuočiau. Iš kitos pusės yra ir intriga ir nelaiminga meilė ir gėda ir žurnalistų-skalikų persekiojimas ir nusikaltimo netiesioginės aukos ir.. kerštas. Ši dalis buvo šiek tiek netikėta ir gal mažiau įtikinama. Ypač po pirmoje dalyje sudaryto herojės įvaizdžio. Bet, kodėl ne, šioks toks scenarijaus vingis. Tiesa, man labiau prie širdies buvo pirmoji moters rolė. Su laiku pripranti prie laike šokinėjančio filmo svyruoklės “praeitis-dabartis”. Jeigu kažkas vengia filmo dėl baisumų, tai tokio jame nėra. Nors keletą kartu atrodė, kad tas gali įvykti. Tai labai ramus, tolygus filmas. O jame rodomos kančios yra psichologinės. Nors ir žinai apie tai, kad dažnai dėl nusikaltimo labai kenčia ir kaltininko artimieji, visgi bežiūrint šį filmą teko susimąstyt apie tai daugiau. Man filmas patiko, buvo ir vietų kai užplūsdavo stipresnės emocijos. Slaugės su senole bendravimas toks pagarbus, švelnus ir grakštus. Nepasakyčiau visgi kad idealus, “vat čia tai kinopavasario hitas” 🙂 Tiesiog geras kinas. 9/10
Kinopavasaris 2020 – Garsioji meškinų invazija į Siciliją [LT]
Garsioji meškinų invazija į Siciliją (La Fameuse Invasion des ours en Sicile) buvo vienas pirmų filmų patraukęs akį kai pirmą kart išgirdau šiemet apie naują Kinopavasario sezoną. Na, dar apie atidarymo filmą teko skaityt. Bet sunku buvo nepastebėt šių spalvingų plakatų su smagiai atrodančiais lokiais su kepurėm 🙂 Animacinis filmukas su savitu vaizdiniu stiliumi, įdomia istorija visai šeimai. Na, gal ne tokia įdomi suaugusiems, bet vis tiek smagu stebėt lokių nuotykius. Tiesa, istorija iš dviejų dalių. Kai pirmoji baigėsi dar pažiūrėjau į laikrodį, kažkaip per greit prabėgo laikas. Antroji yra labiau žemiškesnė ir rimtesnė, gal mažiau perkandama jaunesniam žiūrovui, bet jam vis tiek pakaks gražių vaizdų, nuotykių ir t.t. Galima nemažai atrasti salyčių su tikruoju gyvenimu, apie pripažinimą, kartų priešpriešą, turtingųjų ar galią turinčių kitų diskriminaciją, pasiaukojimą, grįžimą prie šaknų. Aš gal po tų “posterių” tikėjausi kažko labiau stogą nuraunančio. Nors nežinia kodėl. Gi animacija paprastai būna labiau šeimyniniam ratui skirta. Filmas geras, gražus, kažkiek pamokantis, bet ir nepabostantis. 8/10
Kinopavasaris 2020 – Geri ketinimai [LT]
Filmą režisierė sukūrė pagal savo vaikystės prisiminimus. Tai suteikia papildomos prasmės namų kino intarpams, kuriuos mėgdavo filmuoti jos tėvas. Štai po šito mėgėjiško kino ji pati patapo filmų kūrėja. Tėvas – tas futbolą ir rokenrolą mylintis, niekur laiku nespėjantis, visus pavedantis genijus. Kurio įprastas gyvenimas ima traškėti kai buvusi žmona sugalvoja su vaikais išvažiuoti. Jam tai lyg ir rūpi, bet tuo pačiu atrodo kad ne. Nežinia ar taip man tik pasirodė, ar čia vaidybos trūkumas ar dukra visgi taip sąžiningai nupiešė savo tėvo charakterį (kas būtų stipru). Na, nėra jis beširdis, bet panašu, kad jam labiau rūpi jo gyvenimas ir laisvė, muzikos kūrimas, buvimas su draugais, meilė (ne viena). Tai yra puiku, tik iš tos meilės gimsta vaikai ir jie bando pritapt. Įsitraukia į tėvo pomėgius, klausosi ir dainuoja tas pačias dainas. Jų tėtis atrodo toks “cool”, su juo visada būna kažkokių įdomių išvykų, nuotykių. Todėl vyriausioji dukra nusprendžia pasilikt. Tik su laiku ateina supratimas, kad gal tai ne visai geras sprendimas. Geri ketinimai (Las buenas intenciones) dar nereiškia, kad viskas pavyks. Vaikai patiko, gana organiškai įsipaišė, ypač vyresnioji dukra. Filmas nei blogas, nei labai geras. Ramus, be kažkokių labai stiprių emocijų. Šiek tiek melancholiškas. Vienos šeimos gyvenimas, kažkiek keblumų ir argentinietiškas rokas fone. 7/10
Kinopavasaris 2020 – Parazitas [LT]
Šiemet neįprastas Kinopavasaris. Nors jau praeitais metais apleidau šiek tiek savo tradiciją ir nuėjau tik į du filmus be įprasto jau man išankstinio bilietų ir abonemento užsakymo kokiems 8-10 ar daugiau filmų. Tačiau šį kartą niekur nueiti ir pasinerti į kino magiją tamsioje salėje su kitais žiūrovais nepavyks. Aišku, ne sykį ir ne du pagalvodavau sėdint salėje šalia žmonių, kad būtų geriau žiūrėti vienam namuose, bet dabar jau tas aplinkinių erzinimas neatrodo toks baisus. Ką gi, visgi norėjosi palaikyt Kinopavasario projektą ir jų komandą, todėl nusprendžiau pabandyt žiūrėjimą namuose. Kartu pasidalinsiu ne tik filmų įspūdžiais, bet ir kaip sekėsi iš techninės pusės. Pirmam seansui pasirinkau jau išgarsėjusį ir Oskarą laimėjusį Parazitą (Parasite). Filmas išties geras. Kaip jau neišvengiamai teko girdėt iš įvairių šaltinių jo dvi pusės labai skirtingos. Iš pradžių žiūri beveik komediją su nekaltom apgavystėm, apsukriais nepasiturinčios šeimos nariais. Turtuolių šeima atrodo šiek tiek dirbtinai. Bet gal tai buvo kūrėjų sumanymas. Gal taip norima pabrėžti jų tuštumą, naivumą, patiklumą. O gal čia toks vaidybos stilius. Nors teko matyti kitokius P. Korėjos filmus. Sunku pasakyt. Namo šeimininkė atrodė šiek tiek netikroviškai. Aišku, antra filmo pusė (nors gal arčiau galo) pasisuka kardinaliai kitokiu keliu, tai jau nebe komedija, prasideda tikras trileris ir gale jau ir baisesni dalykai. Nors nebuvo labai jau baisių vaizdų, bet fone visų kitų filmo įvykių tai tiesiog atrodė netikėtai. Čia vėlgi yra ne visai suprantamų dalykų. Nors ir matėsi, kad apgavikų šeimos tėvui nepatiko pono požiūris ir jų kvapo pasišlykštėjimas, bet ar tikrai tai galėjo sukelti tokią reakciją ir finalą? Gal šoko būsena. Keista. Na ir pats galas toks pusiau optimistinis, pusiau neviltingas, vėlgi šiek tiek apgaulingas, tik dabar jau apgaunantis žiūrovą. Ar vertas Oskaro nežinau, bet tikrai įdomus filmas ir siužetas pakankamai nenuspėjamas, sugebantis palaikyt intrigą. Galbūt man kažkiek trūko vaidybos, nes gal tikėjausi kažko rimtesnio dėl filmo liaupsių. Iš kitos pusės skaičiau filmo aprašymą ir iš ten matėsi, kad turi būti labiau pramoginis filmas. Bendrai paėmus – ne šedevras, bet geras. 8/10
Isaac Asimov – The Stars, Like Dust [LT]
Po tiek perskaitytų Azimovo knygų jo stilių galiu turbūt atpažint nuo pirmų puslapių. The Stars, Like Dust šiek tiek primena ir metais vyresnę “Pebble in the Sky“, nes vėlgi Žemė, kuri ir vėl nusiaubta atominių karų ir atsilikusi. Herojai visi ne tokie, kokie jie atrodo, o kartais net turi ne vieną sluoksnį. Tas galbūt jau kažkiek pabodo “aš esu tas, bet iš tikrųjų aš esu anas, bet iš tikrųųųųjų aš visai ne tas” 🙂 Knyga taip pat kažkiek primena vėliau pasirodžiusią Foundation seriją. Bet šis kūrinys trumpesnis ir paprastesnis. Tai atrodo kaip plunksnos bandymas prieš epišką 7 romanų eposą apie galaktikos imperiją, slaptą organizaciją, robotus ir t.t. Todėl ne taip įdomu. Bet ir nėra visai prastai. Tik pabaiga tokia, khem, pernelyg jau patriotinė. Tačiau daugiau negaliu pasakyt nieko neatskleidus. Galbūt Azimovą reikėjo skaityt iš eilės, pradėjus nuo ankstesnių kūrinių ir palaipsniui pereinant prie labiau grandiozinių. Arba man jau laikas pailsėt nuo jo ir paskaityt daugiau kitų autorių. Ar pabandyt jo robotų ar Starr serijas. Visgi panašu, kad Foundation taip ir liks man nuostabiausių Azimovo darbu. 7/10
Clifford D. Simak – The Fellowship of the Talisman [LT]
Net iš pavadinimo atrodo, kad Saimakas rašė kažką panašaus į Tolkieno Žiedų Valdovo knygas. Nežinau ar taip buvo iš tikrųjų, bet fabula yra panaši. Marga kompanija keliauja per visą šalį (Britanija beje) ir bando pristatyt kai ką į tam tikrą vietą, kad žmonija turėtų viltį. Pakeliui patenka į įvairius nuotykius ir kovoja su absoliučiu blogiu. Panašu, a ne? Bet apie tai pagalvojau tik į pačią pabaigą. Nes pradžioje tai atrodė kaip realistiškai atrodantis alternatyvios istorijos pasaulis. Iš pradžių nebuvo aiški blogio siaubiančio šalį prigimtis. Netgi pasirodė, kad gal visgi bus kažkiek scifi. Ir staiga bum, moteris ant grifono, kalbantis vaiduoklis, magiška pilis ir naminis demonas 😀 Taigi toks savotiškas fantasy, bet šiek tiek niūresnis, tamsesnis nei Tolkieno ir su religinio misticizmo elementais. Kelis kartus buvo užsiminta, kad blogis atėjo nuo žvaigždžių. Bet tik tiek. Ir knygos kulminacija kažkoks religinis akibrokštas, nei šis nei tas, bet kažkodėl blogis, kuris siaubė Žemę šimtus metų, staiga buvo nugalėtas dėka vienos minties, tikėjimo ar kažko dar. Vėliau pamačiau, kad prieš metus skaičiau kitą šio autoriaus knygą. Apie postapokaliptinę (ar visgi alternatyvią) Žemę, kur kadaise buvo robotai, bet visi išnaikinti ir žmonija grįžo į tamsius amžius. Abi knygos parašytos viena po kitos, stilius panašus, šiek tiek keistokas, per daug misticizmo ir pabaiga ir anoje knygoje buvo šiaip sau. Kažkur ėjo ėjo, atėjo ir neaišku kas atsitiko. Nors skaityti nebuvo nuobodu ir herojai yra savotiški, neįprasti ir su trūkumais, bet galiausiai įspūdis keistokas, ypač po silpnos atomazgos. Gal visgi ne mano autorius. 7/10
Gene Kim, Kevin Behr, and George Spafford – The Phoenix Project [LT]
Neseniai pradėjau žiūrėti seriją Agile\Lean\DevOps mokymų LinkedIn Learning platformoje. Viename iš kursų vedėjai paminėjo The Phoenix Project knygą, o dar keliomis dienomis vėliau perskaičiau internete, kad tą dieną ši knyga buvo platinama nemokamai Amazon parduotuvėje (Kindle versija). Tai buvo akcija skirta patraukt dėmesį ką tik išleistam šios knygos tęsiniui – “The Unicorn Project”. Pasinaudojau šia proga. Tuo pačiu norėjau išbandyt Kindle mobilią programėlę ir Kindle Cloud Reader naršyklėje. Nors nieko nemokėjau, manau knyga yra verta prašomų 12,94$ (arba šiek tiek daugiau popieriniame variante). Kad ir kokie geri būtų mokymai ar juos pateikiantys specialistai, dažniausiai tai yra sausa teorija į kurią yra sunku įsijaust, sunku pamatyt realius pritaikymo būdus ir metodikų naudą. Ši knyga gi užkabina tuo, kad pateikia nors ir išgalvotus, bet realistiškai atrodančius įvykius, charakterius, problemas. Tai nėra naujas metodas. Įkvėpimu autoriams tapo senesnis E. M. Goldratto kūrinys “The Goal”, kuriame buvo aprašomas gamyklos vadovo gyvenimas ir jo kova dėl veiklos optimizavimo ir verslo išsaugojimo. “The Phoenix Project” atveju pristatomas netikros automobilių dalių gamybos įmonės IT ūkio gyvenimas iš IT operacijų vadovo perspektyvos. Teko matyti komentarus, kad kai kam yra sunku skaityti šią knygą, nes joje aprašomi įvykiai ir problemos atrodo pernelyg tikroviškai, lyg autoriai slapčia stebėtų jų IT komandos vargus ir negandas. Nors kartais atrodo, kad knygoje įvykiai susiklosto pernelyg jau prastai ir tikrovėje taip galbūt nebūna, bet dažnas skaitytojas dirbantis IT operacijose ar netgi programų kūrime gali atpažinti vieną ar kitą savo praktikoje matytą problemą. Spaudimas iš vadovų, nepatenkinti klientai, griūvančios sistemos, saugumo spragos, nesibaigiantys auditai, konfliktai tarp skirtingų IT komandų, dokumentacijos trūkumas, projektų skaičius viršijantis galimybes ir pan. Autoriai protingai panaudoja šį scenarijų pažingsniui įvedant Lean ir DevOps metodikų elementus parodant kaip tai padeda herojams suvaldyt situaciją ir atgaivint ne tik įmonės IT ūkį, bet ir padėti augint pelną ir kovoti su rinkos konkurentais. Ši knyga suteikė daugiau minčių ir suvokimo nei visi prieš tai matyti kursai, kadangi privertė užjaust išgalvotus herojus ir tuo pačiu pamatyti ar prisiminti panašias situacijas savo praktikoje, susimastyti kur galėtum kažką patobulinti, kitaip organizuoti darbus ir t.t. Kaip suprantu “The Unicorn Project” tą patį scenarijų aprašo iš kompanijos programuotojų ir testuotojų perspektyvos (“Unicorn” buvo naujas, labai greitai vystomas pagal DevOps praktikas ir pateikiantys greitus ir naudingus rezultatus projektas šioje knygoje). Knyga taip pat yra gera ir iš pramoginės pusės. Joje daug spalvingų, gerai išvystytų personažų, netrūksta humoro. Skaitoma smagiai ir greitai, galvojant apie tai kokia gi bėda ištiks IT vadovą kitame knygos skyriuje ir džiaugiantis dėl kiekvienos mažos ir didelės pergalės 🙂 9/10