Filmą žiūrint buvo keistas jausmas, kadangi pagrindinės aktorės bruožai priminė kolegę iš Centrinės Amerikos. Nors įvykiai, pagal kuriuos nufilmuota juosta, buvo jau gana senokai (1988), visgi kas žino ar pažįstamos šeima ar jos seneliai nebuvo susidūrę su panašiais dalykais. Viena tai kad filmas juodai-baltas jau prideda savotiško šarmo ir klasiškumo. Pradžioje daug žaidžiama su sulėtinimu, ilgais statiškais kadrais ir lėtu žmonių judėjimu. Netgi vienoje vietoje yra labai mistiškai naudojamas stop kadro intarpas. Keista, kad tokie eksperimentai vyksta daugiau pradžioje filmo ir neišlaikomi visos juostos metu. Bet aišku tai negadina bendro vaizdo. Tik pradžioje vos neatrodo, kad tai netgi dokumentika ar bus kažkoks siurrealistinis filmas apie Peru genčių papročius, dvasias, šokius ir t.t. O gavosi toks beveik detektyvas su žybsniu politikos ir romantinių santykių. Netradicinių, kas tais laikais ir šioje šalyje buvo tikrai pavojinga. Įdomiai buvo parodyta šių santykių eiga, kai buvo jaučiama emocinė įtampa tarp herojų, rodoma žodžiais, kūno kalba, be perspaustų meilės scenų, apsiribojant vienu būčiniu. Tačiau pagrindinė filmo Daina be pavadinimo (Canción sin nombre) istorija yra jaunos motinos netekusios naujagimės. Nuo pat pradžių jauti beviltiškumą, kurį kažkiek sušvelniną veiklus žurnalistas. Bet nujauti, kad tikriausiai negausi bent kažkiek laimingos pabaigos. Kaip ir tikėjausi pabaigos be pabaigos (kaip ir dainos be pavadinimo), bet kažkiek visgi norėjosi gauti atsakymus bent į kažką. Jei ne apie vaiko lemtį, tai apie moters vyro motyvus ir veiksmus. Bet bendrai paėmus pirmas pilno metro režisierės darbas gavosi geras su savotišku lėtu ritmu ir asketiška stilistika. 8/10
Category: Reviews
Kinopavasaris 2021 – Valchenzė amžiams [LT]
Karta po kartos, po kartos, po kartos ir amžiams. Na, ne amžiams, kada nors gali užsibaigti, pasikeisti ir nutrūkti istorija. Valchenzė amžiams (Walchensee Forever) graži juosta apie vienos šeimos ir jos narių (pagrinde dviejų seserų) gyvenimą, pradedant nuo praeito amžiaus pradžios, kai jie atsikėlė prie ežero į Valchenžės kraštą, ir atkeliaujant iki mūsų dienų. Tokių istorijų turi būti tūkstančiai, milijonai, kažkur dienoraščiuose, laiškuose. Bet ši istorija nustebino tuo, kaip daug buvo įamžinta kino juostoje. Matyt kažkas šeimoje labai anksti susižavėjo filmavimu ir fotografavimu (netgi iki scenoje pasirodžius seserų tėvui). Todėl šis filmas jaučiasi mažiau dokumentinis, kai jame tiek daug ne tik nuotraukų, kurios irgi dažnai yra puikios, bet ir gyvo šeimos narių įamžinimo. Patiko ir pagrindinis filmo rėmas – dukters ir mamos interviu, tokia kelionė šeimos istorijos keliais iš vienos iš seserų lupų. Palikimo perdavimas naujai kartai. Labiausiai atminty įstrigo jų “gastrolės” Meksikoje. Labai drąsus ir nutrūktgalviškas poelgis, užburiančios aplinkos, spalvingi žmonės, ir tiroliškas dainavimas 🙂 Negaliu pasakyt, kad man buvo artimos jų savęs atradimo paieškos (esu labiau žemiškas), bet buvo įdomu žiūrėt į jų keliones, eksperimentavimus, guru atradimus ir galiausiai neišvengiamai grįžimas prie šaknų į tą pačią Valchenzę. Puikus anūkės darbas įamžinant savo šeimos istoriją į vientisą kūrinį iš daugybės padrikų vaizdų ir įrašų surišant tai ramiu pasakojimu. 8/10
Kinopavasaris 2021 – Oazė [LT]
Žinau, kad bus nepopuliari nuomonė, bet filmus vertinu pagal tai kokias emocijas, mintys sukelia, ne pagal taip kaip privalėčiau jaustis dėl juostoje rodomų dalykų. Ir galiausiai per įdomumo prizmę. Per 17 metų KP filmų žiūrėjimo palaipsniui nusileidau ant žemės ir mažiau į kiną žiūriu kaip į aukščiausio meno apsireiškimą. Kinas yra kinas. Kartais įdomus, kartais ne. Visiems patinka skirtingi dalykai. Oazė (Oaza) pasirinkau perskaičius aprašymą ir jis sudomino. Sunku vertinti iš vaidybinės pusės (nebent susikrimščiusius prižiūrėtojus) nes nežinia kiek filme buvo vaidybos, o kiek natūralios elgsenos. Kadangi kaip supratau filme vaidino tikrieji įstaigos gyventojai (pacientai?). Galbūt galiu pasakyt, kad atrodė tikroviškai? Gal labiau autentiškai. Bet kokiu atveju šiuo požiūriu labai įdomus dalykas, kai šie žmonės gali patys parodyti filmą apie save. Bet visgi smalsu kiek filme buvo vaidybos, kiek repetavimo ir kiek natūralumo. Pradžioje filmo tai kažkiek pribloškia, užburia ramybė, tyla, taupios frazės, aplinkos, gamtos garsai. Bet po pirmo susipažinimo ir pripratimo prie aplinkos norisi kažko daugiau. Siužetas yra labai paprastas, kaip turbūt ir jų tikrieji gyvenimai. Nuolat rodant jų dienos monotoniją režisierius turbūt ir norėjo parodyti jų nykų gyvenimą, kuriame jie suranda tokius žiaurius būdus kažką pajust, pabėgt nuo realybės. Iš kitos pusės tai ta pati paaugliška meilė, trikampis, pavydas, skausmas. Vėlgi, gal autorius norėjo parodyt, kad jie iš esmės tokie patys. Protas kitoks, bet emocinė dalis, meilė, prisirišimas, viskas kaip pas visus žmones. Bet. Žiūrint į šią istoriją kažko trūko. Norėjosi labiau suprasti ir prižiūrėtojų motyvus ir jų “eksperimento” idėją. Galbūt norėjosi kitos atomazgos. 7/10
Frank Herbert – Dune
Pirmas dvi knygas iš Kuopos serijos perskaičiau dar prieš 7 metus. Taip pat ir prieš skaitymą ir po to bent kelis kartus mačiau seną Lynch’o filmą ir abi TV mini serijas. Šį kartą artėjant naujai šio romano ekranizacijai nusprendžiau dar kartą perskaityt viską nuo pradžių (visas šešias knygas). Nors ir turiu trumpus užrašus kad antra knyga visai nepatiko ir turbūt dėl to nustojau skaityt visą seriją. Šį kart visgi pasiryžęs įveikti visas. Tuo labiau kad filmo pasirodymas pastumtas į 2021 metų spalį. Taigi laiko užtektinai.
Taigi pabaigiau pirmą ir pagrindinę, kultinę serijos knygą – Dune. Po visų filmų, serialų ir skaitymų praeityje daug kas liko atmintyje, taigi tai nebuvo atradimas iš naujo. Bet man tokie dalykai netrukdo mėgautis knygomis. Aišku, primiršęs buvau įvairias detales, taigi šiuos dalykus prikėliau mintyse. Knyga įdomi ir savotiška. Labiausiai man galbūt išsiskiria savo vidinių monologų gausa. Lynch’as savo filme bandė tai atgamint, už ką jam pagarba. Nes žiūrovams tai neįprasta ir gal net neįdomu tiek klausytis veikėjų vidinių pokalbių, o ir labai sudėtinga tai įdomiai pateikti kino terpėje. Žiūrėsim kaip tai seksis naujam režisieriui. Tiesa, galbūt toks istorijos pateikimo būdas ir kažkiek vargina ir į galą pradeda pabost. Žinau, kad antroje knygoje tai labai apkarto ir atgrasino. Kažkiek prie to prisideda ir labai sunkiai apčiuopiamas pagrindinio veikėjo pranašysčių ir ateities vizijų pateikimas. Toks įspūdis kad skaitai apsvaigusio žmogaus svaičiojimus. Kai tai tęsiasi taip ilgai, pradeda vargint. O knyga ne trumpa. Bet tai nėra kritinis dalykas. Savo neįprasta stilistika ir pasauliu Kuopa vis tiek žavi ir pavergia. Labiausiai imponuoja savotišką stoicizmą ir minimalizmą propaguojanti Fremen genties žmonės, kurie visą gyvenimą pasišventę kovai su visom galimom negandom, savo kovos, gyvenimo, judėjimo būdo nušlifavimui iki idealiausio lygio, pasiryžę mirti dėl bendro genties tikslo, dėl savo idėjos-religijos sukurti rojų šioje smėlio užpustytoje planetoje. Patinka mišinys archajiškų tradicijų su kosminėmis kelionėmis, rytų kultūros įtaka. Ir aišku sunkiai išrišamos politinės intrigos ir machinacijos. Visi personažai yra įdomūs, unikalūs. Tiesa, kad ir kaip autorius bando aprašinėti herojų išvaizdą man jau visiems laikams mintyse įstrigo aktoriai iš Lynch’o filmo. Gurni Helleckas man yra tik atletiškas ir vikrus Patrickas Stewartas, o Paul aišku Kyle MacLachlan, nors ir buvo jis kiek per senas šiam vaidmeniui. Jessica, Chani ir kiti irgi mintyse piešiami iš šio filmo, nors ir matęs vėliau naujesnes TV serijas. Gal naujas filmas ką pakeis, nors kol kas taip neatrodo. Kaip sakiau, knyga kartais gali varginti sunkiai suprantamomis vizijomis, keistais dialogais, pernelyg mistiniais ritualais. Gal kartais atrodo per lėta ar per daug ištęsta, bet vis tiek bendras įspūdis išlieka geras ir tikrai sutinku, kad mokslinės fantastikos gerbėjams ši knyga yra tikrai verta dėmesio. 8/10
Board Game Review – Carcassonne [LT]
/pic2337577.jpg)
Šį kartą apžvelgsiu senesnį ir jau galima sakyti klasika tapusį žaidimą – Carcassonne. Nors naujos stalo žaidimų eros atgimimu laikomas Settlers of Catan (dabar tiesiog CATAN), pasirodęs 5 metus prieš čia aptariamą pilių statybos žaidimą, visgi Carcassonne irgi jau atšventė 20 metų jubiliejų (išleistas netgi 2000 metais). Todėl daug kam tai buvo pirmas naujos kartos europietiško stiliaus žaidimas arba dabar asocijuojasi su tais senais laikais kai prasidėjo stalo žaidimų populiarumo bumas. Jis atrodo seniai pažįstamas ir įprastas. Tačiau jis yra savotiškai unikalus. Iki jo paprastai žaidimai turėjo kažkokią nekintančią lentą, kur reikėjo dėlioti ar stumti savo figūrėles, statyti pastatus ir pan. Šiame gi žaidime pradžioje lentos nėra ir ji yra žaidėjų konstruojama eigoje. Asmeniškai nejaučiu ypatingos meilės dėlionėms (puzzle), bet Carcassonne autorius meistriškai padarė žaidimą naudojant plytelių dėliojimo mechanizmą. Iš vienos pusės malonu matyti kaip po mažu dėliojasi žalių laukų, kelių ir pilių paveikslas, iš kitos gali varžytis su kitais žaidėjais dėl taškų. Carcassonne galima laikyti plytelių dėliojimo (tile laying) žaidimų pradininku. Nors ne visi tokio tipo žaidimai turi kažkokį gražų vaizdelį ant stalo partijai pasibaigus, bet esminiai principai yra panašūs – logiškai sujungti tam tikrus elementus skirtingose kortelėse suformuojant tam tikrą seką, objektą ir už tai gauti taškų ar papildomas savybes. Standartinis Carcassonne žaidimas yra labai paprastas, tinka jaunesniems žaidėjams, šeimos ratui (yra ir Carcassonne Junior versija mažiems vaikams). Galbūt šiek tiek sudėtingesnis pradžioje gali pasirodyti taškų skaičiavimas sujungiant pilių elementus, pritaikant bonusą už herbus, bet tėvai gali padėti vaikams tinkamai viską susumuoti. Netgi pačio ėjimo eiga yra labai paprasta – trauki kortelę, padedi ją kur nors prie jau esančių kortelių ir jei nori padedi savo žmogeliuką ant vieno iš elementų naujoje kortelėje. Kai kuriems žmonėms nepatinka toks elementarumas ir atsitiktinumas. Todėl jie sugalvoja savo namų taisykles ir tarkim visada turi 3 korteles rankoje, kad galėtum pasirinkti tinkamiausią tuo momentu. Asmeniškai aš tokios taisyklės netaikau, bet kai tai yra įmanoma būtinai žaidžiu naudojant laukus (“fermas”). Kas yra standartinio žaidimo dalis, bet dažnokai žmonės žaidžia be šios taisyklės, kadangi gali būti painu paskaičiuoti visus taškus. Bet man šis mechanizmas labai patinka ir kartais visos mano figūrėlės atsigula laukuose. Ypač kai kas nors irgi bando užimti kuo daugiau laukų ir prasideda arši kova dėl jų. Mat už kiekvieną vientiso lauko liečiamą užbaigtą pilį duodami net 3 taškai. O atskirų laukų, netgi liečiančių tas pačias pilis, galima turėti ne vieną. Todėl žaidimo pabaigoje fermų taškai gali lemtį pergalę, o kartais ir labai dideliu skirtumu. Jeigu visgi po kažkiek laiko šis žaidimas pradeda atsibosti – ne bėda! Mat jis turi galybę papildymų. Keli iš jų (upė ir abatas) netgi būna įtraukti į standartinę pakuotę. O taip pat egzistuoja keletas teminių žaidimo variantų, kaip South Seas (kur reikia lipdyti salas, rinkti bananus, kriaukles ir žuvį), lenktynės Amazonės upėje, aukso kasyklos ir kaubojai Laukiniuose Vakaruose. Yra netgi Žvaigždžių Karų variantas. Nors man asmeniškai labiau prie širdies senas geras variantas su laukais ir pilim 🙂 9/10
Sakyo Komatsu – Japan Sinks
Skaičiau rusišką vertimą, kuriame pavadinimas skamba “Гибель дракона” (Drakono žūtis). Kas mano manymu skamba poetiškiau. Taip pat ši frazė sutinkama ir knygoje. O kartu tokiu būdu kurį laiką išlaikoma intriga (jei neskaitei knygos aprašymo). Asmeniškai pamatęs pavadinimą tikėjausi kažkokio galbūt fantasy stiliaus pasakojimo. Bet pradėjęs skaityt pamačiau, kad laikai visgi šiuolaikiški (tiksliau 1960-70). Tada kurį laiką buvo nuojauta, kad gal bus kažkokios sąsajos su japonų pamėgta Gojira (angl. Godzilla). Tuo labiau kad gal apie kokį trečdalį knygos išlaikoma tokia nežinomybė ir netgi dvelkia kažkokia mistika kai gyliai gyliai jūros dugne kažko ieškoma ir nematoma jėga atrodo stebi herojus. Todėl man buvo ypač stiprus įspūdis kai pagaliau buvo atskleista, kad tai visgi gamtinė katastrofa, sukelta giluminių procesų po Žemės paviršiumi. Prieš metus skaičiau vieną knygą kur buvo sunaikinta beveik visa žmonija, kas atrodo dar didesnė katastrofa, bet ši knyga galbūt šiek tiek mažesniu masteliu ir dėl to atrodanti labiau realistiška sujaudino labiau. Prie realistiškumo prisideda tai, kad viskas knygoje rutuliojasi labai palengva. Nėra taip, kad Japonija paskęsta per kelias valandas it kokiame kine (beje, pagal šią knygą buvo pastatyti net keli filmai). Skyrius po skyriaus stebime kaip mokslininkai leidžiasi prie okeano dugno tyrinėdami, kai atsitinka mažesni žemės drebėjimai, nuskęsta kokia mažytė sala, kažkur išsiveržia ugnikalnis. Visas veiksmas tęsiasi kelis metus kol galiausiai Japonijos nelieka. Dėl to viskas atrodo labiau tikroviška ir labiau baisu. Aišku, į pabaigą autoriui jau buvo sudėtinga palaikyt įtampą ir vaizdžiai aprašyt viską, kai Japonija purtoma šimto išsiveržimų, drebėjimų ir cunamių, todėl tik trumpai parašoma kiek milijonų žmonių žuvo ir kiek pavyko išgelbėti. Bet pirmas didžiausias žemės drebėjimas Tokijuje aprašytas labai detaliai ir nejaukiai realistiškai, su griūvančiais pastatais, didžiuliais gaisrais, potvyniu pakrantėje, panika ir kitais siaubais. Taipogi labai detaliai yra aprašomi visi geologiniai procesai. Knyga pasirodė 1973 metais, o rašoma buvo 9 metus, taigi technologijos tuo metu ne buvo tokios pažengusios kaip dabar, bet vis tiek Japonija atrodo labai moderni (kažkiek galbūt autoriaus vaizduotės dėka). Aprašomas kompiuteris, kuris parodo 3D modelį būsimos salyno žūties, bet aišku kompiuteris užima visą kambarį. Tuo metu dar nebuvo interneto ir socialinių tinklų, todėl visos žinios buvo pateikiamos per televiziją, radiją, laikraščiuose, susitiekt su artimaisiais galima buvo telefonu ar telegramomis. Įsivaizduojant tokio mąsto tragediją galima pagalvoti, kad turėtų būti įmanoma išgelbėti daugumą gyventojų, ypač sužinojus apie ateinančius įvykius prieš metus ar daugiau. Bet autorius gerai parodo, kad tai ne toks paprastas dalykas kaip nors išvežti iš šalies milijonus gyventojų, o tuo labiau rasti kokios kitos šalys sutiktų priglausti ir išlaikyti tokį kiekį pabėgėlių. Šių grandiozinių įvykių fone stebime kelių herojų gyvenimus, o vienas jų atrodytų niekuo neypatingas ir nuobodų viengungio gyvenimą vedantis mokslinio batiskafo pilotas Onodera. Tačiau autorius sugebėjo mane pririšt prie šio veikėjo ir su įdomumu stebėti jo gyvenimo posūkius, tragišką meilės istoriją bei kova su stichija bandant išgelbėti kuo daugiau žmonių. Bendrai tai knyga startuoja lėtokai ir dėl to gali atbaidyt kažkiek skaitytojų, bet tikrai nėra nuobodi ir nors dariau ilgas pertraukas, pradėjus skaityt vėl negalėjau atsiplėšt. Japan Sinks žavi gamtos, jūros dugno, 70-ųjų vaizdais, pritrenkia katastrofos mastu, o taip pat priverčia susimastyti kokia gi atspari, daug iškentėjusi ir savo žemę mylinti nacija yra japonai. Galbūt kažkiek sunkiau įsijaust nežinant gerai geografijos, nesuvokiant kokie yra dydžiai ir atstumai tarp knygoje paminėtų vietovių, miestų, kalnų. Tiesa, Komatsu nieko nemini apie atomines jėgaines, kurios irgi galėjo pridaryt daug problemų tokioje situacijoje. Gal rašant knyga jos tik buvo statomos (Fukishima statybos prasidėjo 67-tais). Tarp kitko autorius išgyveno iki 2011 metų cunamio ir netgi išleido straipsnį su apmąstymais kokios jis tikisi Japonijos evoliucijos po šių įvykių. 9/10
Star Trek – The Next Generation [LT]
Vakar baigėsi dar viena kelionė su Star Trek. Pažiūrėjau paskutinę dvigubą paskutinio The Next Generation sezono seriją. Užtrukau ilgiau nei su originaliąja serija, kurią pabaigiau per 6 mėnesius. Nes ten buvo tik 3 sezonai ir žiūrėjau praktiškai kasdien. Bet su TNG grįžau prie sau labiau įprasto grafiko žiūrėjimo savaitgaliais po kelias serijas. Taigi man prireikė 3 metų įveikti visus 7 sezonus. Nors kartais irgi pasiduodu “binge watch” impulsui su tam tikrais serialais (berods “Lexx” visus sezonus per savaitę sužiūrėjau kartais po 5 serijas kasdien), bet dažniau man patinka žiūrėti neskubant, gyventi ilgiau su herojais, priprast prie jų, laukti kito susitikimo. Aišku po to būna ir sunkoka išsiskirti. Nors Star Trek atveju žinau, kad dar laukia nemažai filmų ir kitų serijų, taigi labai nepergyvenu. Tiesa, žiūriu viską pagal išleidimo chronologiją, taigi po originalios serijos pažiūrėjau 4 pilno metražo filmus išleistus prieš TNG. The Motion Picture nepasirodė man nuobodus, nors sutinku, kad tam tikros vietos pernelyg ištemptos, taip pat patiko pagrindinė idėja. Bet aišku The Wrath of Khan buvo guvesnis ir įdomesnis. Grįžtant prie TNG, iš pradžių buvo keistoka matyt daug naujoviškesnį vaizdą (grafika pažengė toliau į priekį palyginus su senu serialu ir filmais) ir visai kitokius žmones ir aktorius, bet su visa pagarba senajai serijai visgi ši komanda man galiausiai tapo labiau artima širdžiai. Spock buvo unikalus ir nuostabus, bet TNG davė daugybę įdomių herojų. Aš netgi nejaučiau stiprios antipatijos Wesley (na, gal tik biškį pačioje pradžioje, kai jis buvo labai jau erzinantis vaikėzas:D). Užtat pabūsiu kontraversiškas ir pasakysiu, kad man visiškai nepatiko Q. Ir kai jį pamačiau pirmame epizode, įspūdis apie visą seriją buvo šiek tiek suprastėjęs. Nepatiko man ir jo ekscentriškas charakteris ir apskritai labiau pasakas primenančios savybės ir sugebėjimai. Man asmeniškai tai nelabai siejosi su gana moksliškai pagrįstais įvykiais viso serialo metu. Kažkiek priminė vieną epizodą iš senos serijos, kur aukštesnės civilizacijos atžala krečia pokštus Enterprise įgulai, tik TNG tokių epizodų buvo daugiau. Gal tai buvo duoklė šiai originaliai istorijai. Tiesa, Q pasirodo ir paskutiniame dvigubame epizode ir vaidina gana svarbų vaidmenį. Bet tiek to, labai dėl to nepykau, nes šis epizodas labai geras, nostalgiškas, trumpam sugrąžinami keli seni personažai, pamatome šiek tiek praeities ir galimos ateities, šiek tiek suirzusį senuką Pikarą ir kitų dalykų. Bendrai paėmus TNG man patiko šiek tiek labiau nei originali serija dėl šiuolaikiškesnių technologijų, įdomesnių personažų ir jų vystymo (man rodos visi pagrindiniai komandos nariai gavo pakankamai laiko papasakoti apie save ir “užaugti”). Aišku buvo ir mano jau minėtų minusiukų, taigi dešimtuko duoti gal negalėčiau. Ypač įdomus man buvo Data personažas. Stebėdamas jį vis svarsčiau ar vienoje ar kitoje scenoje jis atrodė įtikinamai kaip androidas. Aišku, Data vis bandė tapti žmogiškesniu ir tai tik filmas, o ne tikra simuliacija, bet kartais jo veiksmuose buvo per daug žmogiškumo. Kas beje labai netrukdė. Na ir TNG davė mums labai žiaurius savo abejingume priešus – THE BORG. Tik nelabai patiko kaip jie buvo pristatyti (vėl tas Q). Taip pat pamatėm kardasianus (kurie primena ir romulanus ir klingonus kartu). Per tiek metų daug matytų epizodų susiliejo į vientisą juostą ir sunku prisimint visus įdomiausius, kažką išskirt. Žinau, kad tikrai visam laikui man įstrigs serija, kai Pikaras pragyveno visą gyvenimą virtualiame pasaulyje. Tai vienas iš stipriausią emocinį krūvį turinčių epizodų. Patiko, kai Worf šokinėjo tarp skirtingų galimų realybių ir galima buvo pamatyt visokių “o kas būtų, jeigu” variacijų. Serija kai Riker buvo kankinamas ir nebuvo aišku kur realybė, o kur ne. Dar vienas personažas kuris su laiku man pradėjo patikt vis labiau – Ro Laren. Nuostabus epizodas, kai ji su Geordi “mirė” ir stebėjo kaip kiti jų ilgisi. Paskutinis epizodas su ja paliko neatsakytų klausimų ir kažkiek tikėjausi ją pamatyt vėl paskutinėje serijoje, bet deja ne. Ką gi toliau laukia Deep Space Nine (kas iš kelių TNG epizodų žinau, kad yra berods stotis, o ne laivas, taigi bus įdomi nauja dinamika). O TNG vertinu 9/10.
Clifford D. Simak – Mastodonia [LT]
Nors po paskutinės Simak knygos galvojau daugiau jo kūrybos neskaityt, bet pavadinimas suintrigavo trečiam bandymui. Nors parašyta tais pačiais metais kaip ir “Talismano brolija”, bet šioje knygoje mažiau mistikos, viskas atrodo realistiškiau, arčiau žemės. Nors aišku fantastikos yra, nes staiga atsiranda būdas kurti tunelius ir keliauti į bet kokio atstumo praeitį. Ir tą būdą valdo keli žmonės. Įdomu kaip pasaulis į tai sureaguoja, kaip teisiškai viskas įforminama, kad niekas negali prisikast, uždaryt, atimti. Aišku, daugumai žmonių kažkodėl norisi nukeliaut į dinozaurų laikus (tiesa, parašyta knyga dar prieš Jurassic Park knygas ir filmus, tai idėjos niekas nepasisavino, matyt tikrai tai pats įdomiausias praeities laikotarpis). Atsiranda ir visokių moralinių, politinių ir net religinių keblumų. Na, panašu, kad Simak nuo religinių klausimų ir šioje knygoje nenusisuko. Pabaiga irgi tokia ne visai aiški, miglota, lyg ir su savotiška gera pabaiga, bet kai kurie dalykai ne visai iki galo išvystyti. Ir vėl grįžtu prie stiliaus. Knyga kaip ir nebloga, patiko aprašomas ramus gyvenimas fermoje, kasdieniai dalykai. Net prasidėjus kelionėms laike nepasidaro viskas pernelyg fantasmagoriška. Pačios kelionės yra tiesiog žingsnis pro nematomas duris. Įvykiai savotiškai įdomūs. Galima sužinot daugiau apie tam tikrus Žemės gyvavimo etapus. Bet perskaičius knygą lieka kažkoks neapčiuopiamas jausmas, lyg ir niekas labiau nesujaudino, nepatraukė pernelyg dėmesio, nesudomino. Perskaitei ir tiek. Nėra knyga nuobodi ar labai prasta. Bet tokia vat kažkokia neišsiskirianti. 7/10
Александр Тюрин, Александр Щёголев – Сеть [LT]
Knygos viršelis klaidinantis. Nieko panašaus joje nevyksta. Kažkodėl pagalvojau, kad knyga parašyta mūsų tūkstantmečio pradžioje, bet pasirodo net 1992. Kas paaiškina stilių, nors tada jau Sovietų Sąjungos nebuvo. Knygoje aprašomi 2018 ar panašus laikotarpis, bet Rusija atrodo kaip iš kokių 70-80-tujų ar pan. Daug biurokratijos, visokios komisijos, posėdžiai, institucijos kovojančios tarpusavyje dėl įtakos, terminai, viskas kvepia tais laikais. Gal autoriai ir norėjo taip pavaizduoti ateitį. Arba nebuvo tokia jau laki fantazija. Taigi, Rusijoje nutiko kompiuterinių technologijų protrūkis ir į visas gyvenimo sritis įsiskverbė Сеть (“Tinklas”). O taip pat ir į valstybės ekonomikos ir ūkio valdymą. Buvo sukurtos pagalbinės programos vadinamos dubleriais ir visi vadovai ir net žemesnio rango specialistai/tarnautojai jais naudojasi, leidžia jiems analizuoti padėtį ir pateikti rekomendacijas. Žmonės bėgant laikui atsisako savo iniciatyvos ir visiškai pasitiki tinklo sprendimais, kas veda šalį link ekonominės katastrofos, kadangi ir algoritmai nėra tokie protingi, o ir žmonės arba nevykdo gerų rekomendacijų arba vykdo jas aklai nematant akivaizdžių trūkumų. Knygos veiksmas prasideda, kai kažkas bando sunaikinti vieną tokį dublerį ir neduoti jam pateikti rekomendacijų svarbiam institucijų posėdžiui. Na ir toliau skaitytojas seka vieno tinklo saugumo specialisto tyrimą. Skamba įdomiau nei yra iš tikrųjų. Pirmiausia stilius yra toks, koks man labai nepatinka rusiškoje sci-fi literatūroje, kai bandoma rašyti su “bajeriukais”. Herojai nuolat mėtosi kažkokiais autorių nuomone sąmojingomis frazėmis, patarlėmis ir pan. Tai trukdo rimtai įsijaust į istoriją ir patikėt jos realumu. Kitas trikdantis dalykas yra tai, kad visa istorija pateikiama lyg kažkokios archyvo programos įrašas, ištraukomis, su visokiomis prasmės nesuteikiančiomis komandomis. Tai labiau tiktų filmui, o ne knygai. Kai skaitai dvidešimt pirmą kartą kaip atidaromas naujas įrašas, rekonstruojama praeities įvykių seka, dalyvių emocijos, tai pradeda labai atsibost. O ir ne labai aišku kam buvo pasirinktas toks pasakojimo būdas, nes tai niekaip nepaaiškinama gale ir nesuteikiama kokia nors prasmė. Taigi prasidėjo knyga gana nuobodžiai, bet kažkur arti galo atsirado šiokia tokia intriga, netgi pagalvojau gal bus koks nors dirbtinis intelektas įsivėlęs. Bet ne. Ir diversijos tyrėjas kažkaip jau lengvai per vieną dieną atsivertė į naują tikėjimą ir nusprendė naikint tinklą. Ir baigėsi viskas gana netikėtai, be įdomios atomazgos ar gilios minties. Na, galvok, kad tinklas toliau gyvuos ir kada nors sugriaus ekonomiką. Bet jei archyvas gyvas, o tai buvo vaizduojama praeitis, tai visgi kažkas išliko, nesugriuvo viskas. Keista knyga. 6/10
Елена Хаецкая – Возраст дождя [LT]
Vieną vėlų vakarą grįžtant namo autobusu netyčia žvilgtelėjau į sėdinčio pagyvenusio vyro rankose laikomą planšetę. Jis skaitė knygą rusų kalba. Kadangi teksto dydis buvo labai didelis, net labai neįsižiūrint galima buvo perskaityt kelis sakinius. Ten buvo rašoma apie mergaitę kurį sode krūmuose pamatė keistą gyvį ar ateivį. Esu fantastikos mėgėjas, taigi mane tai sudomino. Pagal sakinį internete suradau kas tai per kūrinys. Возраст дождя (“Lietaus amžius”, kalbama apie tai kiek lietui metų, pvz. kaip žmogui) yra Jelenos Haeckojos (Елена Хаецкая) knyga. Haeckaja yra gana aktyvi fantastikos/fentezi rašytoja ir parašė nemažai knygų, dalis kurių su įvairiais pseudonimais (tarp jų ir vyriškais vardais). Taigi mano slapčia perskaitytas sakinys iš tikrųjų buvo ne apie ateivį. Krūmuose slapstėsi įprastas “plokščiaakis” žmogus, o štai rado jį mergaitė iš keistos genties su išsprogusiomis akimis, gyvenančius mieste/karalystėje, kuri yra išsidėsčiusi kalną spirale apjuosčiusiame mieste/kelyje. Iš tikrųjų sunku aprašyt šią vietą. Aplamai pasakojimo stilius yra neįprastas. Visos emocijos viduje žmogaus yra parodomi kaip įvairios personos, kurios kalba ar kitaip įtakoja žmogų. Nors knygoje yra ir labiau suaugusiems skirtų scenų atrodo, kad visgi buvo rašoma jaunesnei auditorijai, bet ne visai vaikams. Rodoma bendruomenė yra įdomi ir kažkiek parodijuoja žmoniją, kai turtuoliai gyvena žemesnių klasės vargu ir užsiima visokiomis nesąmonėmis, kaip pavojingos lenktynės su vežimais nuo kalno. Turi jie ir savotišką moralę. Tai yra ir įdomu ir kažkiek erzina, nes viskas pernelyg jau keista ir atrodo, kad gal tik dėl to, kad būtų keista. Tai yra gana trumpas apsakymas nei romanas, tik dalis kažkokio didelio knygų ciklo apie kažkieno keliones po įvairius pasaulius. Gal visumoje ir būtų įdomu, bet atskirai, kaip ir nieko, bet ir nieko ypatingo. Ir aišku pavadinimas nieko bendro neturi su turiniu (kaip man tai nepatinka). Vienu žodžiu kažkas užsimenama pačiame gale su labai filosofine mintim ir tiek. Skaičiau, kad yra kita autorės knyga, kuri laikoma vienu jos geriausių, žinomiausių kūrinių. Galbūt reikės kada nors pabandyt, bet kol kas stilius labai nesuviliojo. 7/10