Clifford D. Simak – The Fellowship of the Talisman [LT]

Net iš pavadinimo atrodo, kad Saimakas rašė kažką panašaus į Tolkieno Žiedų Valdovo knygas. Nežinau ar taip buvo iš tikrųjų, bet fabula yra panaši. Marga kompanija keliauja per visą šalį (Britanija beje) ir bando pristatyt kai ką į tam tikrą vietą, kad žmonija turėtų viltį. Pakeliui patenka į įvairius nuotykius ir kovoja su absoliučiu blogiu. Panašu, a ne? Bet apie tai pagalvojau tik į pačią pabaigą. Nes pradžioje tai atrodė kaip realistiškai atrodantis alternatyvios istorijos pasaulis. Iš pradžių nebuvo aiški blogio siaubiančio šalį prigimtis. Netgi pasirodė, kad gal visgi bus kažkiek scifi. Ir staiga bum, moteris ant grifono, kalbantis vaiduoklis, magiška pilis ir naminis demonas 😀 Taigi toks savotiškas fantasy, bet šiek tiek niūresnis, tamsesnis nei Tolkieno ir su religinio misticizmo elementais. Kelis kartus buvo užsiminta, kad blogis atėjo nuo žvaigždžių. Bet tik tiek. Ir knygos kulminacija kažkoks religinis akibrokštas, nei šis nei tas, bet kažkodėl blogis, kuris siaubė Žemę šimtus metų, staiga buvo nugalėtas dėka vienos minties, tikėjimo ar kažko dar. Vėliau pamačiau, kad prieš metus skaičiau kitą šio autoriaus knygą. Apie postapokaliptinę (ar visgi alternatyvią) Žemę, kur kadaise buvo robotai, bet visi išnaikinti ir žmonija grįžo į tamsius amžius. Abi knygos parašytos viena po kitos, stilius panašus, šiek tiek keistokas, per daug misticizmo ir pabaiga ir anoje knygoje buvo šiaip sau. Kažkur ėjo ėjo, atėjo ir neaišku kas atsitiko. Nors skaityti nebuvo nuobodu ir herojai yra savotiški, neįprasti ir su trūkumais, bet galiausiai įspūdis keistokas, ypač po silpnos atomazgos. Gal visgi ne mano autorius. 7/10

Gene Kim, Kevin Behr, and George Spafford – The Phoenix Project [LT]

Neseniai pradėjau žiūrėti seriją Agile\Lean\DevOps mokymų LinkedIn Learning platformoje. Viename iš kursų vedėjai paminėjo The Phoenix Project knygą, o dar keliomis dienomis vėliau perskaičiau internete, kad tą dieną ši knyga buvo platinama nemokamai Amazon parduotuvėje (Kindle versija). Tai buvo akcija skirta patraukt dėmesį ką tik išleistam šios knygos tęsiniui – “The Unicorn Project”. Pasinaudojau šia proga. Tuo pačiu norėjau išbandyt Kindle mobilią programėlę ir Kindle Cloud Reader naršyklėje. Nors nieko nemokėjau, manau knyga yra verta prašomų 12,94$ (arba šiek tiek daugiau popieriniame variante). Kad ir kokie geri būtų mokymai ar juos pateikiantys specialistai, dažniausiai tai yra sausa teorija į kurią yra sunku įsijaust, sunku pamatyt realius pritaikymo būdus ir metodikų naudą. Ši knyga gi užkabina tuo, kad pateikia nors ir išgalvotus, bet realistiškai atrodančius įvykius, charakterius, problemas. Tai nėra naujas metodas. Įkvėpimu autoriams tapo senesnis E. M. Goldratto kūrinys “The Goal”, kuriame buvo aprašomas gamyklos vadovo gyvenimas ir jo kova dėl veiklos optimizavimo ir verslo išsaugojimo. “The Phoenix Project” atveju pristatomas netikros automobilių dalių gamybos įmonės IT ūkio gyvenimas iš IT operacijų vadovo perspektyvos. Teko matyti komentarus, kad kai kam yra sunku skaityti šią knygą, nes joje aprašomi įvykiai ir problemos atrodo pernelyg tikroviškai, lyg autoriai slapčia stebėtų jų IT komandos vargus ir negandas. Nors kartais atrodo, kad knygoje įvykiai susiklosto pernelyg jau prastai ir tikrovėje taip galbūt nebūna, bet dažnas skaitytojas dirbantis IT operacijose ar netgi programų kūrime gali atpažinti vieną ar kitą savo praktikoje matytą problemą. Spaudimas iš vadovų, nepatenkinti klientai, griūvančios sistemos, saugumo spragos, nesibaigiantys auditai, konfliktai tarp skirtingų IT komandų, dokumentacijos trūkumas, projektų skaičius viršijantis galimybes ir pan. Autoriai protingai panaudoja šį scenarijų pažingsniui įvedant Lean ir DevOps metodikų elementus parodant kaip tai padeda herojams suvaldyt situaciją ir atgaivint ne tik įmonės IT ūkį, bet ir padėti augint pelną ir kovoti su rinkos konkurentais. Ši knyga suteikė daugiau minčių ir suvokimo nei visi prieš tai matyti kursai, kadangi privertė užjaust išgalvotus herojus ir tuo pačiu pamatyti ar prisiminti panašias situacijas savo praktikoje, susimastyti kur galėtum kažką patobulinti, kitaip organizuoti darbus ir t.t. Kaip suprantu “The Unicorn Project” tą patį scenarijų aprašo iš kompanijos programuotojų ir testuotojų perspektyvos (“Unicorn” buvo naujas, labai greitai vystomas pagal DevOps praktikas ir pateikiantys greitus ir naudingus rezultatus projektas šioje knygoje). Knyga taip pat yra gera ir iš pramoginės pusės. Joje daug spalvingų, gerai išvystytų personažų, netrūksta humoro. Skaitoma smagiai ir greitai, galvojant apie tai kokia gi bėda ištiks IT vadovą kitame knygos skyriuje ir džiaugiantis dėl kiekvienos mažos ir didelės pergalės 🙂 9/10

Board Game Review – Rajas of the Ganges [EN]

I first heard about Rajas of the Ganges a while ago, although i still was surprised to learn it is almost 3 years old now. It looked like a common points heavy euro game, so i didn’t even bother to watch a review i think (or i watched and didn’t think much of it). I also heard a few times how neat is its scoring mechanism, where you either go hard on points or money and have to meet another track to win and so on. This didn’t sound interesting on paper either. But when it came out on Yucata i decided to give it a try and solidify my assumption, that i won’t like this euro. This long intro is just to show you how assumptions can be wrong. And boy, i was wrong 🙂 I liked this game on my first try, where i did horribly and lost by a mile behind my opponent. Next time i played with the same player and shoot ahead quickly, but eventually lost at the end running out of steam. My third game with the same opponent and i finally won by doing a balanced strategy. And that feeling when you get closer and closer on both tracks to meet in the end, it is so satisfying. You build something, you get a few points and a bunch of coins and you move both markers closer to each other, you cross the bonus spot and move a bit further again and so on. I haven’t yet explored all the options and strategies even. I don’t do much in the market and on the river and am still able to play strong with mostly building tiles, but i had one game where i got tons of money from the market, so it seems fairly balanced. Manipulating dice is also fun and getting more and more of them is very satisfying. But you have to sense when it is time to sacrifice a few of them to build that juicy city tile and get points. This game managed to beat Oracle of Delphi for me. Maybe because it is still fresh and i have already played Oracle a ton. And it shows that i might like a clever euro a lot. Strong 9/10.

Board Game Review – Rajas of the Ganges [LT]

Pirmą kartą sužinojau apie Rajas of the Ganges prieš kurį laiką, bet vis tiek nustebau pamatęs, kad jis jau 3 metų senumo. Žaidimas atrodė kaip įprastas taškų gaminimo “euro”, todėl aš net nesiruošiau žiūrėti jo apžvalgų (o gal ir pamačiau kokią, bet neužkabino). Atsimenu girdėjęs, kad jame yra įdomus pergalės mechanizmas, kai turi rinkti ir taškus ir pinigus skirtinguose takeliuose ir jie turi susitikti, kad laimėtum. Bet tai irgi nepasirodė pernelyg įdomu ant popieriaus. Visgi, kai žaidimas pasirodė Yucatoje, nusprendžiau pabandyti. Gal tik tam, kad patvirtinčiau savo išankstinę nuomonę, kad šis žaidimas ne man. Ir kaip gi aš klydau 🙂 Žaidimas sužavėjo jau po pirmo bandymo, kuriuo metu aš beviltiškai pralaimėjau savo oponentui ženkliai nuo jo atsilikus. Kitą kartą žaidžiau su tuo pačiu žmogumi ir jau sekėsi geriau. Gretai šoviau į priekį, bet pabaigoje pritrūko garo ir jis visgi mane aplenkė. Trečia partija – tas pats oponentas. Šį kartą laikiausi subalansuotos strategijos, vysčiau tolygiai ir taškų ir pinigų takelius ir pagaliau pavyko laimėti. Tas jausmas, kai figūrėlės abiejuose takeliuose artėja vienas prie kito vis labiau ir labiau ir pagaliau prasilenkia yra toks malonus. Atrodo kiekvieną ėjimą nuveiki kažką prasmingo ir vis vienu kitu žingsneliu pajudi į priekį. Keli taškai ten, kelios monetos šian. Kerti bonuso tašką ir dar kažką gero gauni. Aš dar neišnagrinėjau žaidimo pilnai ir mažai naudoju turgaus ir upės veiksmus. Bet vis tiek sugebu gerai pasirodyti. Daugiausiai statant pastatų plyteles, kas man labiausiai šiame žaidime patinka. Bet vienos partijos metu sugebėjau išsiveržt į priekį generuojant daug pinigų, taigi šios dvi strategijos atrodo subalansuotos. Visgi girdėjau, kad laimėti vien su pinigais yra sunku. Manipuliuoti kauliukais irgi yra smagu šiame žaidime. O taip pat labai smagu turėti jų daug. Bet reikia jausti momentą, kai juos yra geriau iškeisti į pastatą ir gauti daug taškų. Šis žaidimas sugebėjo nukonkuruoti Oracle of Delphi mano akyse šiemet. Gal dėl to, kad jis vis dar šviežias man, o Oracle spėjau sužaist labai daug. Bet kokiu atveju jis įrodė, kad man gali patikti gudrūs euro žaidimai. Stiprus 9/10.

1917 [LT]

Pirmiausia pasakysiu, kad 1917 yra tikrai geras filmas. Ir bendrai ir apie karą, nors būdingo šaudymo ar sprogimų jame ne daug. Puikus kinematografinis darbas su neįprasta filmavimo forma. Pamatyt verta. Ir kaip dažniausiai iškart po filmo įspūdis ir įvertinimas būna daug aukštesnis. Bet aš visada leidžiu filmui susigulėt dieną kitą mintyse ir tada bandau vertinti kiek adekvačiau, žiūrint kiek jo išliko atmintyje, kokie momentai užstrigo, koks liko emocinis užtaisas. Po dienos jis kiek keistokas ir man sunku pagauti kas būtent mane verčia abejoti. Galbūt būtent tas neįprastas filmavimo būdas, nuolatinis herojų sekimas su kamera. Kadangi toks neįprastas (nors matytas, bet ne viso filmo mastu), jis verčia bežiūrint mastyti apie tai kaip tai buvo įgyvendinta ir tai šiek tiek išmuša iš vėžių. Nes kaip tik galvoju apie tą vėžių ar kitokia sistema leidžiančia kamerai taip nenutrūkstamai sekti įvykius gal net šimtus metrų. Nors turi būti kartojimai, montažas, efektai, bet viskas meistriškai paslėpta. Iš kitos pusės toks intymus artumas su herojais padeda įsijaust į jų padėtį ir istoriją. Kuri yra ir šiek tiek neįprasta, bet tuo pačiu ir nieko labai neišsiskiria. Filmas yra gana ramaus tempo su keliais įtemptais momentais. Aktorių darbas (o taip pat ir visos komandos, kurios nematom už kadro) yra nuostabus ir kartais nesuvokiamas. Ir vėlgi, kai sugedusi plokštelė pakartosiu, kad iš kitos pusės kartais sunku buvo pamatyti ryžto ir pasiaukojimo šaknis. Nors gal tai buvo karo padarinys, ką jis padaro su žmogumi, kaip užgesina emocijas, sušaldo širdį dėl nuolatinės siaubo akivaizdos. Bet galu gale filmas geras, istorinis, parodantys, kad galima nedaryti tūkstančio kadro keitimų ir šokinėti pirmyn atgal norint paslėpti efektų netobulumą ir dirbtinai kurti “veiksmą” ir po kurio atrodo, kad tikrai teko pagyventi apkasuose. 8/10

J. R. R. Tolkien – The Silmarillion [LT]

Nesu skaitęs kitų Tolkien’o knygų, bet mačiau Žiedų valdovo ir Hobito trilogijas, taigi apie šį pasaulį ir jo herojus šiek tiek žinau, o Žiedų valdovo filmai be to yra ir vieni mėgstamiausių (Hobito mažiau). Todėl manau Silmarillion skaitėsi geriau, nei jei būčiau visai nieko nežinojęs apie šį pasaulį. Nieko nežinančiam ar net “fantasy” nelabai mėgstančiam skaitytojui tai būtų labai paini knyga. Nors man ji irgi buvo painoka ir į pabaigą jau vos galėjau mintyse išlaikyt visas istorijos gijas, genčių ir atskirų herojų ir jų atžalų likimus. Skaitant šią knygą šalia norisi turėti pasaulio žemėlapį ir visų išvardintų genčių ir atskirų herojų šeimų medžius. Kartais tai tikrai pradeda varginti, kai pastraipa po pastraipos yra vien “o jam gimė sūnus X, kuriam gimė dukra Y, o ji pagimdė Z, kuris apsiženijo su N ir…”. Iš vienos pusės keista, kad galima buvo parašyt tokią ilgą ir detalią išgalvoto pasaulio kroniką. Iš kitos pusės žaviesi Tolkieno metodiškumu ir vaizduote. Kadangi kaip minėjau apie šį pasaulį kažkiek žinojau, buvo įdomu perskaityt apie jo pradžią, apie elfų ištakas, suprasti kodėl jie buvo tokie filmuose. Taip pat apie žmonių ir nykštukų atsiradimą ir likimą. Na ir pabaigoje knygos buvo smagų perskaityti jau apie man žinomus personažus iš kitų kūrinių. Nors chronologiškai šios knygos veiksmai yra istorijos pradžia, man atrodo, kad ją galbūt geriau skaityti po kelių kitų knygų taip susiejant viską vienu pamatu. Jeigu pradėt būtent nuo šios knygos, galbūt įspūdis bus šiek tiek sausokas. Bet kokiu atveju knyga patiko ir galbūt kada nors reikės perskaityt ir kitas bei palygint su ekranizacijomis 🙂 8/10

Gerald Durrell – The Bafut Beagles [LT]

Darelas yra mano vaikystės rašytojas. Namų bibliotekoje turėjom vieną jo knygą su keliais apsakymais, kurią perskaičiau turbūt daugiau nei 10 kartų ir kas kart vis žavėjausi jo nuotaikingu ir detaliu pasakojimu apie girtą mišką, šnibždesių žemę ir t.t. Būtent jo knygos apie Argentiną, Paragvajų ir kitas Pietų Amerikos šalis pagimdė manyje norą kada nors aplankyt šią pasaulio dalį, pamatyt gamtą, papročius. Aišku, tai kažkiek idealizuotas paveikslas, o ir turistai paprastai nesibeldi po miškų tankmes gaudydami gyvūnus 🙂 The Bafut Beagles veiksmas vyksta Afrikoje, Kamerūne. Ir tai turi savitą koloritą, skirtingą nuo Pietų Amerikos, kitokius papročius, elgseną, o taip pat ir įvairius įdomius gyvūnus. Na ir aišku nuotykiai nutinkantys tų gyvūnų beieškant, o taip pat ir juos prižiūrint. Darelas visada pabrėždavo ir parodydavo šią gyvūnų gaudytojo darbo pusę. Nemažai laiko reikalauja būtent visų pamaitinimas, žaizdų ir ligų gydymas, narvų valymas ir t.t. Nepraleidžia jis progos pakalbėt ir apie moralinę savo darbo pusę, nes ir tais laikais (1957) jis sulaukdavo komentarų iš žmonių, kad neva gyvūnams labai bloga nelaisvėje, nors juos ten maitina, prižiūri, lepina. Kai kurie nepabėgdavo net paleisti laisvai vaikščioti po stovyklą. Rašytojas taip pat vaizdžiai papasakojo kaip jis vadavo beždžionėlę nuo įkyrių ir net galinčių pražudyti parazitų, kurių laisvėje ji niekaip negalėtų pati iškrapštyt. Knyga išlaiko jau pažįstamą autoriaus stilių, gražiai aprašo Afrikos vietoves, peizažus, žmones, pakanka joje ir linksmų nutikimų ir aišku daug įvairių gyvūnų. 9/10

Harry Harrison – Skyfall [LT]

Harry Harrison yra vienas mano mėgstamiausių rašytojų fantastų. Dar mokyklos laikais perskaičiau pirmą knygą “Deathworld” serijoje ir nuo to laiko daug kartų perskaičiau visas šios serijos knygas. Skyfall skiriasi nuo kitų šio rašytojo knygų savo realizmu. Nors ir rašoma apie labai didelę raketą, bet tai nėra labai jau fantastinis dalykas ir visai įmanomas. Be to skrenda jie tik į orbitą, o ne į tolimas galaktikas. Savaime tai nėra blogai. Pvz. neseniai perskaityto “Seveneves” siužetas pradžioje irgi panašus. Kaip ir bendras jausmas apie nesibaigiančias problemas. Ir čia yra didžiausia mano problema su knyga. Atrodo, kad ji visa susideda iš nesibaigiančių problemų, su kuriom tenka kovoti ekipažui ir Žemėje likusiems komandos nariams. Nors pasakojimo eigoje ir yra šiek tiek šviesesnių momentų ir šiek tiek optimizmo suteikianti pabaiga, bet po kiek laiko skaityt tampa sunku dėl pastovios depresivinės nuotaikos. Knyga nėra labai didelė, bet skaičiau ją labai ilgai nuolat palikdamas ilgam. Nėra viskas blogai joje. Personažai geri ir detalūs, įdomios techninės detalės apie raketą, skrydžio ypatumus. Tiesa, pabaiga, o ypač paskutinės pastraipos atrodo sukurtos paskubom, skamba kaip pernelyg optimistinis lozungas “jūs žuvot ne veltui, žmonijos laukia šviesi ateitis”. 6/10

Kinopavasaris 2019 – Viskas arba nieko [LT]

Viskas arba nieko (Võta või jäta) yra geras filmas. Galbūt jame nėra kažkokios ypatingos dramatikos. Gal trūksta kažko tokio tikrai griebiančio už širdies arba kažkokios neįprastos filmavimo technikos, muzikos (išskyrus kelis momentus), stiprios moralės ar atomazgos ir t.t. Jis tiesiog geras. Istorija įdomi ir turbūt kasdieniška (galbūt net remiasi tikrais įvykiais), herojai įdomūs ir simpatiški. Nors man herojaus tėvai buvo labiausiai įtikinami. Visgi labiau patyrę aktoriai. Pagrindinis aktorius atrodo šiek tiek stokojantis aktorinių sugebėjimų, nors jam vis tiek gerai sekėsi pavaizduoti tokį nekalbų estų vaikinuką, dirbantį statybose Suomijoje, nuolat rūkantį, geriantį alų baruose ir turbūt nelabai matantį gyvenimo prasmę. Bet kažko visgi trūko šiek tiek. Jaunos motinos vaidmens atlikėja gerai rodė apatiją, bet kažko daugiau nelabai. Labai anemiškas vaidmuo. Gali būti, kad aktoriai puikiai vykdė režisierės nurodymus ir toks buvo noras pavaizduoti įprastūs, niekuo labai neišsiskiriančius žmones, gyvenimo rutiną. Filmavimui jokių priekaištų neturiu. Patiko įžanga ir filmo pabaiga su gera muzika ir įdomių kameros judėjimu. Tiesa, keista, kad filme naudojami seni mobilieji telefonai ir diskotekoje skambėjo labai seni hitai. Nors filmas praeitų metų ir niekur nebuvo užuominų, kad rodomi senesni laikai. Taigi, visai neblogas estų darbas apie tam tikrus motinystės ir tėvystės ypatumus, apie netikėtai užgriūvančią atsakomybę už kitą gyvybę, prisitaikymą ir augimą kartu, na ir apie galbūt ne visai logiškus įstatymus, kai biologijai teikiama pirmenybė, nors visai ne ji mus daro žmonėmis. 8/10

Kinopavasaris 2019 – Raudona karvė [LT]

Paauglystė, hormonai ir nesutarimas su tėvais nėra svetima ir tokioje ortodoksinėje aplinkoje. Alegorija tarp raudono veršiuko ir raudonplaukės merginos aiški, ji kaip ir karvė atnešama kaip auka vardan didesnio tikslo, dievo, nacijos, tėvo įsitikinimų. Bet ji nejaučia ryšio ir prasmės tame kas jai sakoma ir kaip jai reikėtų gyventi. Iš dalies šis filmas priminė prieš kelis metus matytą turkų filmą (berods “Motina”) apie sugrįžusią iš miesto dukrą ir kaip ji bandė vėl pritapti prie gana senoviško ir tradicinio būdo gyventi. Ir įspūdis gana panašus. Taip, visa tai atrodo keista mūsų akimis (nors ir nesame dar tikri vakariečiai patys). Bet trūksta kažkokios stiprios emocijos, minties. Tokių filmų daug. Rodomas kasdienis nuobodus gyvenimas, trupiniai dialogų, labiau į pabaigą šiek tiek aistrų ir neaiški pabaiga. Yra scenų kur pagalvoji “o, nėjau jis taip pasakė, ir ką ji dabar darys” ir lyg yra reakcija, bet tokia blanki. Raudona karvė (Para Aduma) nėra blogas filmas, bet ir niekuo neypatingas. Kokių iš mano patirties yra dauguma Kinopavasaryje. O kai pamatai kažką išties gero, tada ir susivoki, kiek yra vidutiniško, neblogo, bet blankoko kino. Na, tai yra laikoma tikruoju gyvenimišku kinu. Bet po 15 metų jis jau man pradeda pabost. Iš techninės pusės nieko irgi išskirt negaliu. Stambūs planai rodantys vien veidus nieko jau nestebina. Muzikos filme labai mažai. Na, bent jau kamera nėra drebanti kaip vis dar yra madinga. 7/10