Na gerai, meluoju. Pirmą kartą pralaimėjau žaidžiant su romėnais. Bet tai buvo mokomasis žaidimas 😛 Iš tikrųjų po pralaimėjimo supratau kokia yra pagrindinė žaidimo solo strategija. Ji yra kažkiek ribojanti ir baudžianti, neduoti virtualiam žaidėjui surinkti daug kortų, o tai reiškia kuo mažiau statyti bendro tipo pastatų (nes tik juos jis ir gali atimti iš tavęs) ir turėt bent kažkiek karinės jėgos, kad atiminėti kortas iš jo. Todėl negali panaudot kažkokios ypatingos taktikos, tarkim pristatant daug bendrų pastatų, nenaudojant kariuomenės. Būtinai turi statyti savo nacijos pastatus, nes turi jų turėt daugiau nei virtualus žaidėjas. Tą man pavyko sėkmingai padaryt žaidžiant antrą kartą su egiptiečiais. Nors iš pradžių atrodė, kad nieko gero neišeis ir net pradėjau nusivilt 1 žaidėjo variantu. Bet per paskutinius raundus pavyko ir neblogą taškų varikliuką paleist ir neduoti virtualiam priešui nei vienos kortos 🙂 Galbūt dar kada nors pabandysiu vieno žaidėjo variantą. Nors jį labiau laikyčiau būdu išbandyt skirtingas nacijas, pagauti jų pagrindinius žaidimo principus. Jau matau, kad šis varikliuko gamybos (“engine building”) žaidimo tipas man prie širdies. Nors ir tenka labai pavartyt smegenis apskaičiuojant įvairius būdus gauti taškų ir optimizuojant ėjimus. Žaidime tik 5 raundai, bet su 4 žaidėjais visai tikėtina, kad gali užtrukti 1,5 valandos, kai visi žaidėjai bandys apskaičiuot geriausius variantus iš visų turimų rankose ir jau pastatytų kortų. Vieno žaidėjo partija su egiptiečiais man užtruko apie 30 min.