Next game – The Oracle of Delphi [EN]

I haven’t posted a review before after just playing a few games (actually still on my second play of it right now). But this game already looked interesting and intriguing after watching a few reviews and seeing comments. Once i tried it, i knew my hunch feeling wasn’t wrong. The Oracle of Delphi is an unusual game for Stefan Feld. Although some mechanisms remind usual for him point salad euro style aspects, this one is actually a race. Yes, you don’t have to compete who will have more points at the end, you just have to be the first. One can say that main mechanism in this game is pick up and deliver. You take something from one place, then sail and deliver to another. And for more fun there is also a luck element. You have to find your islands to build temples by looking randomly at cards or have to roll a die when fighting monsters. But you also can find special abilities which help in search or take heroes into your team to help you with fighting. Even your main source of resources in this game is 3 dies, which you roll at the beginning of every turn to get “mana” to be able to do various actions. Again, you can alter the results with special tokens. But the main idea behind the game is – planning and effectiveness. When to sail to the opposite corner of the map to gather offerings for the gods, should you stop on the way to slay a monster, which can give you an ability to sail faster? Have your opponents already completed most of their task and now you have to take a risk and fight monsters with bare hands? This is what attracts me in this game the most. And this can scare beginners in the board games world or those who dislike being presented with too many options (same problem in Five Tribes). I myself still find it hard to be able to keep everything in mind. The map is so confusing with all the different colors. And vast selection of options can make you dizzy at first. Good thing is that by the end of the game there are less options and you can be more focused on a few things. Overall game’s time and complexity are well balanced. It doesn’t feel too long or too short. Well, i would still remove the last part with having to go back to Zeus after completing all your 12 tasks (build 3 temples, deliver 3 offerings and 3 statues and slay 3 monsters). I get that it’s thematic (in a fairly abstract game) and gives one hope to still win by a small chance if your opponent has completed all tasks before you. But it is a bit anticlimactic having to do that one last sail after you have actually completed everything. That’s a minor thing though. I have probably tried just one other Feld’s game (Castles of Burgundy, not my cup of tea), but this one truly captivated me. Planning and racing. Good combination – 9/10.

Next game – The Oracle of Delphi [LT]

Dar nerašiau žaidimo apžvalgos sužaidus jį tik 2 kartus (netgi dar nepabaigiau antros partijos). Bet šis žaidimas man atrodė įdomus jau vien iš matytų video apžvalgų ir komentarų. O po pirmos partijos supratau, kad nuojauta nepavedė. The Oracle of Delphi yra neįprastas Stefanui Feldui žaidimas. Nors kai kurios mechanikos primena jam įprastus taškų salotų euro žaidimus, bet šis yra lenktynės. Taip, nereikia varžytis dėl to kas surinks daugiau taškų, o reikia būti pirmam. Pagrindinė žaidimo mechanika galima sakyti “pick up and deliver”. Paimi kažką vienoje vietoje, plauki į kitą ir iškrauni. O kad būtų įdomiau, žaidime yra ir sėkmės faktorius. Turi surasti savo salas šventyklų statybai atsitiktinai atidengdamas korteles arba nukauti monstrus ridendamas kauliuką. Bet gali surasti papildomas savybes palengvinančias paieškas arba paimti į komandą herojus pridedančius kovinės galios. Netgi pagrindinis resursų gavybos elementas žaidime yra 3 kauliukai, kuriuos rideni pradžioje ėjimo ir gauni tam tikros spalvos “manos”, kurią gali išmainyti į įvairius veiksmus. Čia vėlgi yra galimybė pakoreguoti rezultatą su specialiais žetonais (“tokens”). Na o pagrindinis žaidimo aspektas yra – planavimas ir efektyvumo didinimas. Kada plaukti į kitą žemėlapio galą pasiimti dievų duoklės, ar sustoti pakeliui ir nukauti monstrą, kuris leis pasirinkti papildomą savybę, kurį pagreitins tavo laivą? Ar priešininkai jau įvykdė didelę dalį savo užduočių ir reikia pradėti rizikuoti ir kautis su monstrais plikom rankom? Tai yra pagrindinis žaidimo žavesys. O taip pat tai gali atbaidyti pradedančiuosius žaidėjus ar tuos kam nepatinka rinktis tarp didelio skaičiaus variantų (panaši problema yra Five Tribes žaidime). Man pačiam vis dar yra šiek tiek sunku aprėpti viską. Žemėlapis su savo spalvų margumynu yra gana painus. Galybė galimų veiksmų kiekvieno ėjimo metu gali šiek tiek susukti galvą. Nors į žaidimo pabaigą jau matai kryptį ir tenka mažiau sunkesnių sprendimų. Žaidimo eiga ir laikas yra gerai subalansuoti. Nors asmeniškai išmesčiau paskutinį žingsnį – nukeliaut atgal iki Zeuso. Man tai pasirodė šiek tiek antiklimaktiška, nes ką tik įveikei paskutinę užduotį (iš viso žaidime reikia jų įvykdyti 12: pastatyt 3 šventyklas, nuvežt 3 duokles ir 3 statulas ir nugalėt 3 monstrus), bet dar turi temptis iki to Zeuso. Suprantu, kad tai iš dalies tematiška (šiame abstrakčiame žaidime) ir duoda paskutinę viltį pasivyti priešininką, bet aš sustabdyčiau žaidimą iškart po paskutinės užduoties. Taigi, esu berods bandęs tik vieną kitą Feldo žaidimą (Castles of Burgundy, ne, nelabai mano stiliaus), bet šis mane sužavėjo. Planavimas ir lenktynės viename. Gera kombinacija – 9/10.