Next game – Balloon Cup [EN]

Playing this game over 5 years now and i still don’t get bored of it. It’s one of the first games i have tried on Yucata. Some players blame it for being to dependent on luck of card draw. I agree partially, but i think the game has enough mechanisms to balance it out. There are always 4 locations to place your cards. If you don’t have the right card tight now, you can always play a weaker card somewhere, where it won’t mean much, won’t give too much to an opponent. There is enough space for tactics in this game. Which cards to keep for later, when to play your best card and when a medium card is enough to claim a spot. When you play this game for a long time, you start to see every minor aspects of it. You feel when it is better to skip the spot with 4 cubes and better take 3 cubes. when you don’t have goo play, give your opponent one cube spot and hope you will have better chance on an additional turn. The game is very simple mechanically and therefore attractive to new players, couples. There are 4 locations with cubes and you play cards with numbers on your or opponent’s side trying to get more in total (or less, depending on requirement). At the same time you are racing to get enough cubes of a particular color to claim cups which give you points to win the game. There are some aspects of the game though i have only learned after a few years of playing it. Such as a possibility to change cubes of a not needed color to one of needed one. Yucata’s implementation is clean and simple, although maybe lacking some visual cues about some rules (such as mentioned option to swap cubes for another cube). My rating for this game is 8/10.

Next game – Balloon Cup [LT]

Žaidžiu šį žaidimą jau penktus metus ir vis neatsibosta. Tai vienas pirmųjų žaidimų išbandytų Yucata puslapyje. Kai kas kaltina šį žaidimą pernelyg didele sėkmės įtaka. Taip, žaidimas priklauso nuo ištraukiamų kortų sėkmės. Bet mano manymu jame taip pat yra pakankamai daug mechanizmų sėkmės subalansavimui. Žaidime visada yra 4 vietos, kur galima padėti savo kortas. Jeigu savo ėjimo metu neturi tinkamos kortos, gali sužaist prasčiausią savo kortą kur nors, kur tai nelemia daug, neduos daug kubelių priešui ir pan. Žaidime taip pat yra pakankamai vietos taktikai. Kurias kortas palaikyt, kada sužaist savo geriausią kortą, o kada užtenka ir vidutinės, kai manai, kad vis tiek laimėsi tame plote. Žaidžiant žaidimą taip ilgai pradedi matyti net pačius mažus niuansus padedančius laimėti. Jauti kada geriau nekovoti dėl ploto su 4 kubeliais, o gal geriau paimti 3 kubelius. Kai neturi gero ėjimo galimybės, atiduot priešui vieną kubelį ir tikėtis, kad papildomo ėjimo metu galėsi geriau sužaist ir pan. Žaidimas yra labai paprastas mechaniškai, todėl patrauklus naujiems žaidėjams, poroms. Iš esmės dedi kortas su skaičiais savo ar priešo pusėje bandant surinkt didesnę (ar mažesnę, priklausomai nuo sąlygos) sumą, kad laimėtum plotą ir paimtum įvairių spalvų kubelius. Tuo pačiu lenktyniauji su kitu žaidėju siekiant paimti taures, kurios duoda žaidimo taškus ir kurios gaunamos už tam tikrą skaičių kubelių. Bet žaidime yra ir tokių niuansų apie kuriuos sužinojau tik po kelių metų žaidimo, kaip pvz. galimybė iškeisti jau nereikalingos spalvos kubelius į kitos spalvos kubelį. Yucata variantas yra labai prastas, patogus, gal tik šiek tiek trūksta informacijos apie tam tikras žaidimo taisykles (kaip pvz. galimybė pasikeist kubelius), tam tikrų vaizdinių patarimų. O bendrai žaidimą vertinu 8/10.

Next game – Imhotep [EN]

Wanted to try this game since it was nominated for the Essen Spiel awards. I also like some of the other designer’s Phil Walker-Harding games (Sushi Go!, Cacao). First suspicion appeared after watching people playing it on video. Recently this game has been added to Yucata library, so i rushed to try it out. And, sadly, confirmed my doubts. Although the game has some interesting mechanisms, as when players in order put cubes on boats and then one of the players decide where to sail one boat. Although every points generating board has two sides and provides some replay value. And the game is oriented to families based on its weight. All in all it lacks long term strategy planning and even ability to have some short term tactic. Because there is very little control of what is happening every turn. It is hard to explain with words. This is better seen when playing it. Say you want to add a few cubes in a row to one scoring board. You put one cube on some boat, but on the other player’s turn anything can happen. He may add his cube right after yours or sail the boat or anything else. There are special cards that lets you play around this a bit, but to get them you have to spend cubes and sail a boat to the place with them and someone can beat you to that and sail the boat first to gain the right to pick cards first. Although many games doesn’t have an absolute control, this one has too little of it for my liking. I have only played it with two players, but i somehow feel it should be even more chaotic with more players. Maybe this game is better suited for family play evenings or playing during a party not paying attention to strategy or tactics. But this is not what i like in games usually. 6/10

Next game – Imhotep [LT]

Šį žaidimą norėjau išbandyt nuo to laiko, kai jis buvo paskelbtas vienu iš nominantų Essen Spiel metų žaidimo apdovanojimuose. Taipogi mėgstu kelis kitus dizainerio Phil Walking-Harding žaidimus (Sushi Go!, Cacao). Pirmas įtarimas dėl žaidimo atsirado dar žiūrint internete įrašą kelių žmonių žaidžiant jį. Neseniai jis atsirado Yucata sistemoje ir suskubėjau jį išbandyt. Abejonės deja pasitvirtino. Nors žaidimas turi įdomius mechanizmus, kai žaidėjai deda kubelius ant laivų, bet po to kuris nors žaidėjas gali pasirinkti, kur vieną ar kitą laivą nuplukdyt, bei taškų skaičiavimo variantus. Nors žaidimas yra orientuotas į šeimas pagal savo sunkumą ir dar turi daug įvairovės, nes visos taškų generavimo lentos turi dvi puses. Visgi šiame žaidime pasigendu strategijos ir netgi trumpalaikės taktikos galimybių. Viskas pernelyg chaotiška ir neaišku. Atrodytų, kad žaidėjai turi bandyt pergudraut vienas kitą, dėti kubelius į vieną laivą, bet po to nuplukdyt jį visai kitur, blokuot vienas kito ėjimus ir pan. Bet realybėje tai labai sunku padaryt ir kontroliuot padėtį. Tai sunku paaiškint žodžiais, geriausia tai pasijaučia pačiam žaidžiant. Tarkim tau reikia kurioje nors lentoje padėti kelis kubelius iš eilės. Gali bandyt padėti vieną kubelį į vieną laivą ir tikėtis, kad kitu ėjimu galėsi padėti dar vieną. Bet geras priešininkas tau to neleis padaryti ir beveik visada tenka tenkintis vienu kubeliu. Yra specialios kortos, kurios gali leisti padėti kubelį ir greičiau nuplukdyt laivą, bet joms paimti reikia paaukoti vieną laivą ir vieną ar kelis kubelius, o ir oponentas gali pirmas nuplukdyt laivą ir gauti teisę pirmas rinktis kortas. Žaidime man labai trūksta padėties kontrolės. Nors daugumoj žaidimų ji nėra absoliuti ir visada yra šiek tiek laimės, bet žaisdamas šį žaidimą visada jaučiuosi lyg suvaržytas. Dažniausiai tik reaguoju į kitų žaidėjų veiksmus. Žaisti bandžiau tik dviese. Bet įsivaizduoju, kad su daugiau žaidėjų jis turėtų būti dar chaotiškesnis ir nekontroliuojamas. Galbūt žaidimas labiau tinka šeimos ar draugų kompanijos vakarams, kai niekas nesigilina į strategijas ir tiesiog žaidžia laiko praleidimui. Bet mano skoniui šito yra šiek tiek per mažai. 6/10

Next game – Firenze [EN]

This time i won’t be talking about a new game for me. As i’ve been playing Firenze for a while. But i think it is worth mentioning. This is one of my all time favorite games. And it’s main quality is variability. Although the main thing you do in this game is building towers, but there are a lot of choices. Whether to build a lot of smaller towers or build less, but taller towers granting more points, or maybe trying to fulfill tasks on various cards or just building enough to capture all the “bonus balconies”. There are also lots of various useful cards that make it easier to build towers, help avoid negative points or.. lets you harm your opponents. yeah, that’s one of the rare euro style games with players confrontation. Although, nothing ground braking. Usually you can only remove one brick from someone’s tower or steal one brick from other player’s storage. But sometimes one such move can lead to a complete destruction of a long honed tower. Though, one can argue that it would be more a fault of a tower owner as he didn’t pay attention to the situation and took  a risk. And it leads to a one slight negative of this game. I have understood this while attempting to teach a new player. It is hard to wrap your head around all the nuances and options in this game and it can be overwhelming. It probably could take around 5 games to fully understand all the strategies, to see all possible risks and options, when a player starts to think few turns ahead. And then full potential and beauty of this game should become clear. Firenze is using an interesting mechanism for cards drafting, which can be seen in some other games. It costs nothing to pick first card in a row. But to take cards further on the row you have to pay. And to pay with the same bricks you use to build towers. The game is also not very long. Although i mainly play it with two, it also plays very fast with 3. But i have never tried it with the maximum of 4 and somehow feel it would be a bit too chaotic for my taste. It would be hard to follow some strategy. Although i have only played it in the electronic form (Yucata), its physical version looks beautiful with all the 3D towers players are building with little bricks. Unfortunately this game has been long out of print and it is nearly impossible to find it in the stores and for a reasonable price. Yucata implementation of this game is clear and convenient, although one would have to get accustomed with a bit confusing turns structure. 9/10

Next game – Firenze [LT]

Šį kartą parašysiu ne apie naują man žaidimą. Nes Firenze žaidžiu jau daug metų. Bet manau, kad jis vertas paminėjimo. Tai yra vienas iš mėgstamiausių mano visų laikų žaidimų. Didžiausia jo stiprybė – įvairovė. Nors žaidime pagrinde statai bokštus, bet yra pasirinkimas kaip tai daryti, statyti daug mažų bokštų ar kelis didesnius, vykdyti specialių kortų užduotis ar tik stengtis užimti bonusinius “balkonus” lentoje. Žaidime taip pat daug įvairių labai naudingų kortų, kurios arba leidžia palengvinti statybas arba leidžia išvengti neigiamų tašku arba.. duoda galimybę pakenkti oponentams. Taip. Tai retas euro stiliaus žaidimas, kuriame yra šiek tiek konfrontacijos. Aišku, nieko pernelyg baisaus. Gali numušti vieną plytelę nuo priešininko statomo bokšto. Gali pavogti vieną plytelę iš oponento atsargų. Bet kartais laiku parinkta korta gali sugriauti visą priešininko ilgai statytą bokštą. Aišku, tai iš dalies būtų pačio žaidėjo neapdairumas ir rizikavimas. Ir iš čia išplaukia šioks toks žaidimo minusas. Su juo susidūriau, kai teko bandyt išmokyti žaisti Firenze naują žaidėją. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, visgi žaidime yra daug smulkių taisyklių, niuansų, kuriuos iš pradžių naujokui sunkoka suvokti. O gaudytis visose įmanomose situacijose pavyks tik sužaidus 5 ar daugiau partijų. Kai pradėsi skaičiuoti kelis ėjimus į priekį, matysi, kada priešininkas gali sugriauti tavo ilgai statytą bokštą, blokuoti tavo kitą ėjimą ir pan. Bet tuomet ir turėtų visu gražumu atsiverti šio žaidimo gilumas. Firenze naudoja labai įdomų mechanizmą kortų pasirinkimui, kurį galima sutikti ir kituose žaidimuose. Pirma korta eilėje nieko nekainuoja. Bet norint paimti kortą esančią toliau eilėje, jau tenka mokėti. O mokėti tenka tom pačiom plytom, kurios reikalingos bokštų statybai. Žaidimas taip pat nėra labai ilgas. Nors labiausiai mėgstu jį žaisti dviese, bet ir su 3 žaidėjais jis ilgai neužtrunka. Tiesa, maksimalaus 4 žaidėjų skaičiaus nesu net bandęs. Man atrodo tuomet žaidime būtų pernelyg daug chaoso ir sudėtinga bus laikytis kokios nors strategijos. Nors žaidimą teko žaisti tik elektroninėje formoje (Yucata), žinau kad vizualiai jis yra labai patrauklus, juk žaidėjai stato tikrus trimačius bokštus iš plytelių. Deja, Firenze jau senokai nėra leidžiamas ir rasti parduotuvėse kopiją už adekvačią kainą yra beveik neįmanoma. Yucata implementacija yra labai gera, nors ir naudoja seną varikliuką. Viskas yra aišku, gerai matoma, tik galbūt šiek tiek painoka ir įpratimo reikalaujanti ėjimų tvarka. 9/10

Next game – Brick Party [EN]

This game can easily be included among the party games (hence the part Party in the name). Because there is no lack of laughter or emotions during its play (sometimes very strong emotions though). This is my second game from Renegade Game Studios. I’ve seen its review long time ago, but when i saw it on my FLGS website with a discount and a very attractive price, i thought “Why not? It can be handy in my collection”. So far a few plays of it were truly fun. It can be hard though, especially for those having trouble imagining geometric shapes in their minds (like myself). But when using only the easiest level cards and with less strict rules, it can be also used with kids. It will help developing their dexterity skills and analytic vision, and maybe also cooperating skills 🙂 There can be permanent or temporary pairs of players during the game. Each pair must decide who will be the architect (telling what and how to build) and the builder (the one actually building the thing) during each round. The architect must also choose which card among ones he or she has will be built (there are 4 types of cards of varying levels of difficulty). And all this is spiced up with special rules cards, one of which is flipped before every round and dictates how things should work. Maybe the architect must remain silent and only use gestures to give the instructions. Or maybe the builder has to build it blindfolded. It will be hilarious either way 🙂 It can be very difficult to obey the rules sometimes and not put the right brick into builder’s hand or to be silent, when you shouldn’t speak. In time you start to see what works better in different situations, how you can better describe things when one or another rule is in play. When you become the builder, you start to realize how it was for another player, when you was the architect and vice versa. It’s a very simple game with a very few components and all the figures on the cards are fairly similar. So the freshness of it can evaporate quickly. Though, there are a few blank cards for those who want to create their own rules. The game can also be created with a few spare Lego bricks and paper sheets for figures and rules. But it’s a fairly cheap game, so it’s probably not worth it to invest time to build your won copy. Simple, but fun. Strong 7/10.

Next game – Brick Party [LT]

Žaidimas gali būti drąsiai įtrauktas į vakarėlių žaidimų sąrašą. Nes jį žaidžiant netruks nei juoko, nei emocijų (kartais net labai stiprių). Tai antras mano Renagade Game Studios žaidimas. Jo apžvalgą mačiau labai seniai, bet kai pastebėjau jį mūsų FLGS parduotuvės puslapyje su nuolaida ir labai patrauklia kaina, pagalvojau “Kodėl gi ne? Toks žaidimas gali praversti kolekcijoje”. Kol kas kelios žaidimo partijos buvo smagios. Žaidimas gali būti ir sunkus (ypač tiems, kam sunku mintyse įsivaizduot geometrines figūras – kas man visada buvo sunkokas uždavinys). Bet naudojant tik lengviausio sunkumo kortas ir šiek tiek supaprastinus taisykles žaidimą galima pritaikyti ir vaikams. O tai padėtų lavinti jų miklumą ir analitinį mąstymą, bei galbūt bendradarbiavimo įgūdžius 🙂 Žaidime gali būti laikinos ar pastovios komandos po du žmones. Kiekviena pora nusprendžia, kas bus architektu (pasakos ką ir kaip statyt) ir statytoju (statys figūrą pagal kito instrukcijas). Architektas taip pat nusprendžia kokio sunkumo kortą iš jo turimų bus bandoma statyt (žaidime yra 4 sunkumo lygių kortos). Bet viską paįvairina papildomos taisyklės, kurių viena yra ištraukiama prieš kiekvieną raundą. Gali būti, kad architektas negalės nieko sakyti ir tik gestais galės nurodyti statytojui, ką daryti. O galbūt statytojas turės statyti figūrą užsimerkęs. Vienaip ar kitaip, bus smagu 🙂 Kartais būna labai sunku laikytis taisyklių ir neįdėt statytojui reikiamos plytelės į rankas ar tylėti, kai gali rodyti tik gestais. Su laiku pradedi suprasti kaip geriau paaiškinti partneriui tam tikrus momentus, kaip elgtis esant vienai ar kitai taisyklei. Pabuvęs architektu supranti ką jaučia statytojas, kai pats atsiduri jo kailyje ir atvirkščiai. Žaidimas yra labai paprastas, su nedaug komponentų ir statomos figūros yra labai panašios. Todėl naujumas gali greitai išgaruoti. Aišku, yra tuščios kortos ir galimybė sugalvoti savo taisykles. Žaidimą gali susikurti ir pats panaudojęs kelias atliekamas Lego kaladėles ir užrašius ant lapelių figūras bei taisykles. Nors jo kaina tokia nedidelė, kad gal neverta investuoti savo laiko į kopijos gamybą. Stiprus 7/10.

Next game – Guildhall [EN]

After completing a a few first plays of this game i thought i wouldn’t like it. But Guildhall grew on me over time. At first it seems appears too chaotic and depending on luck. It also often has a very abrupt ending. I have changed my mind about the former. But the ending.. I’m still trying to learn how to be prepared for it and finish rapidly. This is a card game. There are 6 professions types cards and those are of 5 colors. And there are a number of same type and color cards in the deck. It’s hard to explain the mechanisms in a few words. But in general you are collecting those types of cards in piles in front of you. Every card of the same type you place into a pile (chapter) has to be of different color. When you place a card into a pile, you get its special ability/action, which strength is based on the number of same type cards in the pile. You can get additional action, swap cards with other players or straight kill cards in their piles. When you place the fifth card of the same type into a pile it becomes a completed chapter. Essentially 1 “coin” which you can by point cards with. Those point cards can also have special abilities (although such will cost more “coins”), but in essence their give various amounts of points toward the winning number of 20. You have a choice to either spend your collected chapters to buy cheaper points cards with less points or save up for those bigger cards. Although you risk that someone will rush to 20 with lesser points cards. Or someone can steel that precious huge points card from under your nose before you manage to collect enough chapters for it. And there come unexpected endings. Often it seems that the game is only halfway to end, but then someone buys 7 points card, gets a few more points with card play and here you go – 20 points and she wins. Various combinations of cards and ways of playing them together is the most attracting part of this game. Although i don’t like some of the abilities that much, but i get that all of them are useful in some situations. Of course, there is also luck of draw. But you can also discard and redraw as many cards as you want (as one of your two actions per turn). This game is perfectly suited for expansions, as it is easy to refresh it by mixing in a few new professions. The only flaw of this game, which unfortunately seems to be even worse in the latest Guildhall Fantasy releases – the artwork. New games have striking not matching colors and ugly gradient backgrounds. As you can see the box cover of the original game is a bit weird and often receives snarky comments. But this flaw can’t spoil the enjoyment of getting a chain of good moves and winning by a nose. 9/10

The game works great on Yucata. The only minor nitpicks are that it doesn’t fill the screen on my 7 inch tablet completely, so you have to scroll down a bit to press Finish or Next and it stutters while scrolling. But that’s not a problem at all. And of course, when it shows the abilities, it covers over cards in my hand and you often need to see what you have, but it would be hard to somehow fit it other way on a small screen.

Next game – Guildhall [LT]

Kelis pirmus kartus sužaidus šį žaidimą pagalvojau, kad man jis nepatinka. Bet laikui bėgant Guildhall visgi mane sužavėjo. Iš pradžių žaidimas atrodo labai chaotiškas ir priklausantis nuo sėkmės. Be to turintis labai greitą, ateinančią netikėtai pabaigą. Dėl pirmo dalyko mano nuomonė pasikeitė. O dėl antro.. Vis dar užklumpa netikėtai, bet jau pradedu išmokti pats gretai finišuoti ir pabaiga jau nebūna tokia netikėta. Žaidimas yra kortų. Yra 6 skirtingų tipų (profesijų) kortos, kurios savo ruožtų būna 5 spalvų ir jų yra tam tikras skaičius kaladėje (to paties tipo ir spalvos). Sunku greitai paaiškinti žodžiais kokios yra kortų žaidimo taisyklės. Bet iš esmės priešais save dėlioji kiekvieno tipo kortas vieną ant kitos. Bet turi dėti vis kitokios spalvos tos pačios profesijos kortą. Padedant kortą gauni tos profesijos specialų efektą (nužudyt kortą kito žaidėjo kolekcijoj, gauti papildomą ėjimą, apkeisti kortas su kitų žaidėjų ir pan.). Kuo daugiau kortų vienos profesijos dedi į krūvą, tuo geresnės pasidaro savybės. Bet padėjus 5 kortą į profesijos krūvelę, ji patampa vienu “pinigu”, už kurį gali nusipirkt taškų kortą. Taškų kortos duoda įvairų kiekį taškų, bet taip pat gali turėti ir specialias savybes. Aišku geresnės taškų kortos reikalauja pakloti daugiau surinktų kortų krūvelių. Taigi stambesnėms taškų kortoms tenka ilgiau pataupyti, kai tuo metu kas nors gali pirkti smulkias taškų kortas ir taip pasiekti 20 taškų ribą reikalingą pergalei. Iš čia ir išplaukia netikėtos pabaigos. Atrodo dar tik įpusėjo žaidimas, bet žiūri oponentas nuperka 7 taškų kortą, dar keliais ėjimais gauna kelis taškus ir jau švenčia pergalę. Įvairios kortų kombinacijos – tai kas labiausiai traukia šiame žaidime. Nors ne visos savybės man vienodai patinka, bet jos visos yra savotiškai naudingos vienais ar kitais momentais. Yra ir sėkmės faktorius, kai gali tiesiog nepasisekt ištraukt kortas. Bet gali paaukot vieną ėjimą ir traukt naujas kortas. Šiam žaidimui labai tinka papildymai, nes lengva paįvairint žaidimą įmaišius kelias naujas profesijas į kaladę. Žaidime yra vienintelis minusas, kurio deja neištaisė (o situacija net pablogėjo) neseniai išleidus naujus Guildhall Fantasy leidimus. Iliustracijų stilius tiesiog baisus. Naujuose žaidimuose spalvos rėžiančios akis, naudojami gradientai fonuose. Kaip matot ir originalaus žaidimo viršelis keistokas ir sulaukė nemažai kandžių replikų į savo adresą. Bet tas malonus jausmas, kai pavyksta į vieną grandinę sujungt daug veiksmų, gražiai sudėlioti kortas ir ištraukt pergalę iš po nosies oponentui, atperka viską. 9/10

Yucatoje viskas yra aišku ir patogu. Tik šiek tiek netelpa pilnai į žaidimo langą ir tenka prasukinėt aukštyn ir žemyn dažnai ir kažkodėl prasukimas planšetėj šiek tiek stringa. Bet čia tikrai smulkmenos. Skaitant sužaistos kortos galimus veiksmus nematai kai kurių savo rankos kortų, kas yra labai svarbu. Bet sunku būtų kažkaip kitaip tai padaryt. Juolab kai žaidžiama su 7 colių planšete.