Next game – Zooloretto: The Dice Game [LT]

Dar vienas senesnis žaidimas. Esu žaidęs didesnį Zooloretto žaidimą su kompiuteriu, bet jis man pasirodė pernelyg didelis ir ištemptas. Kauliukų variantas man tinka geriausiai. Ir tai yra tikriausiai labiausiai mano žaidžiamas žaidimas (iš dalies dėl to, kad jis yra Yucata sistemoje). Tai yra kauliukų žaidimas, todėl jame negalima turėti ilgalaikės strategijos (na, šiokią tokią galima). Taigi tai yra žaidimas labiausiai pagrįstas taktika. Jame pastoviai reikia prisitaikyt prie pasikeitusios situacijos, išridentų kauliukų reikšmių, oponento veiksmų. Ir tai yra, kas mane labiausiai žavi šiame žaidime. Jis yra pakankamai paprastas. Kiekvieną ėjimą kuris nors žaidėjas ridena du kauliukus ir renkasi kur juos padėti. Yra 3 furgonai su 3 vietom kiekvienam. Galima padėti visus kauliukus į vieną furgoną arba paskirstys į kelis. Toliau oponentai renkasi, kurį furgoną paimt, o tokiu būdu gautus kauliukus padeda savo žaidimo lentoje. Žaidėjai renka įvairių rūšių gyvūnus ir už tai gauna taškus. Jie taip pat varžosi dėl to, kas pirmesnis surinks visus tam tikros rūšies kauliukus ir gaus papildomų taškų. Bet jeigu jau turi užpildytą vienos rūšies kategoriją ir esi priverstas paimti dar vieną tokį kauliuką, gauni baudos taškų. Taigi šis žaidimas yra balanso ieškojimas. Gal turi imti tik tiek kauliukų, kad nebūtų iki galo užpildoma nei viena kategorija (bet tokių būdu prarandant bonus taškus). O gal turi suskubti surinkti visas kategorijas kuo greičiau ir taip priartint žaidimo pabaigą (žaidimas baigiasi, kai vienas žaidėjas turi tik vieną pilnai neužpildytą kategoriją). Dar yra monetos, kurios leidžia atsikratyt baudos taškų ir gauti papildomą bonusą. Žaidimas labai greitas, bet jame yra puikiai subalansuoti greitis ir taktinių pasirinkimų skaičius (o kartais jis priverčia gerokai pasukt smegenis). Aišku, žaidimas yra priklausomas nuo kauliukų ridenimo sėkmės, bet šiame žaidime tai man ypatingai netrukdo. Šį žaidimą žaidžiu išskirtinai tik dviese, nors jis palaiko iki 4 žaidėjų. Bet su didesniu žaidėjų skaičiumi jis man pasidaro pernelyg chaotišku ir taktinių pasirinkimų galimybės labai susiaurėja. Dėl to jį įvertinsiu biškutį žemiau, bet tai vis tiek yra puikus žaidimas. 8/10

Next game – Zooloretto: The Dice Game [EN]

Another older game. I have only played the bigger game on my PC and it felt a bit too big and too long. The dice version seems as a perfect fit to me. And this is most probably the most played game for me (partly because of it being available on Yucata). It’s a dice game, so you can’t really have a long term strategy (well you can, kind of). So it is a highly tactical game. You have to constantly accommodate to dice rolls, your opponent moves. And that’s what attracts me in this game the most. It’s a fairly simple game. You take turns to roll two dice and then select where to put them. There are 3 trucks with 3 spots on each one. You can put all dice on one or split them. Then you opponents choose which truck to take and put selected dice into they area. You collect different species of animals and get points for that. You also try to be the first to get all animals of every specie to get bonus points. But if you already have one category filled, you get foul points for getting too many animals of that kind. So it’s a balance seeking game. Should you only take a few animals at once and try to always have all categories with empty spots to not get foul points (but on the other hand, not getting the bonuses)? Or should you at some point rush to complete categories to get those precious bonus points and force the game end (it ends when one player has only one kind of animals not filled). You can also force opponents to take too many animals by making one truck too tempting, so they would be afraid to leave it for you. And there are coins also to mitigate foul points and to give a bit of additional points. The game is very quick, yet it has a sweet spot on being quick and providing enough tactical choices (sometimes even brainburny). Of course, there is a bit of luck involved with dice rolling, but i don’t mind it in this game that much. This is also only a two players game for me (it can be played with 4), because with more players it gets too chaotic and tactical choices diminish quickly. So i will rate it a tad lower because of this limitation, but it is still a great game. 8/10

Next game – Balloon Cup [EN]

Playing this game over 5 years now and i still don’t get bored of it. It’s one of the first games i have tried on Yucata. Some players blame it for being to dependent on luck of card draw. I agree partially, but i think the game has enough mechanisms to balance it out. There are always 4 locations to place your cards. If you don’t have the right card tight now, you can always play a weaker card somewhere, where it won’t mean much, won’t give too much to an opponent. There is enough space for tactics in this game. Which cards to keep for later, when to play your best card and when a medium card is enough to claim a spot. When you play this game for a long time, you start to see every minor aspects of it. You feel when it is better to skip the spot with 4 cubes and better take 3 cubes. when you don’t have goo play, give your opponent one cube spot and hope you will have better chance on an additional turn. The game is very simple mechanically and therefore attractive to new players, couples. There are 4 locations with cubes and you play cards with numbers on your or opponent’s side trying to get more in total (or less, depending on requirement). At the same time you are racing to get enough cubes of a particular color to claim cups which give you points to win the game. There are some aspects of the game though i have only learned after a few years of playing it. Such as a possibility to change cubes of a not needed color to one of needed one. Yucata’s implementation is clean and simple, although maybe lacking some visual cues about some rules (such as mentioned option to swap cubes for another cube). My rating for this game is 8/10.

Next game – Balloon Cup [LT]

Žaidžiu šį žaidimą jau penktus metus ir vis neatsibosta. Tai vienas pirmųjų žaidimų išbandytų Yucata puslapyje. Kai kas kaltina šį žaidimą pernelyg didele sėkmės įtaka. Taip, žaidimas priklauso nuo ištraukiamų kortų sėkmės. Bet mano manymu jame taip pat yra pakankamai daug mechanizmų sėkmės subalansavimui. Žaidime visada yra 4 vietos, kur galima padėti savo kortas. Jeigu savo ėjimo metu neturi tinkamos kortos, gali sužaist prasčiausią savo kortą kur nors, kur tai nelemia daug, neduos daug kubelių priešui ir pan. Žaidime taip pat yra pakankamai vietos taktikai. Kurias kortas palaikyt, kada sužaist savo geriausią kortą, o kada užtenka ir vidutinės, kai manai, kad vis tiek laimėsi tame plote. Žaidžiant žaidimą taip ilgai pradedi matyti net pačius mažus niuansus padedančius laimėti. Jauti kada geriau nekovoti dėl ploto su 4 kubeliais, o gal geriau paimti 3 kubelius. Kai neturi gero ėjimo galimybės, atiduot priešui vieną kubelį ir tikėtis, kad papildomo ėjimo metu galėsi geriau sužaist ir pan. Žaidimas yra labai paprastas mechaniškai, todėl patrauklus naujiems žaidėjams, poroms. Iš esmės dedi kortas su skaičiais savo ar priešo pusėje bandant surinkt didesnę (ar mažesnę, priklausomai nuo sąlygos) sumą, kad laimėtum plotą ir paimtum įvairių spalvų kubelius. Tuo pačiu lenktyniauji su kitu žaidėju siekiant paimti taures, kurios duoda žaidimo taškus ir kurios gaunamos už tam tikrą skaičių kubelių. Bet žaidime yra ir tokių niuansų apie kuriuos sužinojau tik po kelių metų žaidimo, kaip pvz. galimybė iškeisti jau nereikalingos spalvos kubelius į kitos spalvos kubelį. Yucata variantas yra labai prastas, patogus, gal tik šiek tiek trūksta informacijos apie tam tikras žaidimo taisykles (kaip pvz. galimybė pasikeist kubelius), tam tikrų vaizdinių patarimų. O bendrai žaidimą vertinu 8/10.

Next game – Imhotep [EN]

Wanted to try this game since it was nominated for the Essen Spiel awards. I also like some of the other designer’s Phil Walker-Harding games (Sushi Go!, Cacao). First suspicion appeared after watching people playing it on video. Recently this game has been added to Yucata library, so i rushed to try it out. And, sadly, confirmed my doubts. Although the game has some interesting mechanisms, as when players in order put cubes on boats and then one of the players decide where to sail one boat. Although every points generating board has two sides and provides some replay value. And the game is oriented to families based on its weight. All in all it lacks long term strategy planning and even ability to have some short term tactic. Because there is very little control of what is happening every turn. It is hard to explain with words. This is better seen when playing it. Say you want to add a few cubes in a row to one scoring board. You put one cube on some boat, but on the other player’s turn anything can happen. He may add his cube right after yours or sail the boat or anything else. There are special cards that lets you play around this a bit, but to get them you have to spend cubes and sail a boat to the place with them and someone can beat you to that and sail the boat first to gain the right to pick cards first. Although many games doesn’t have an absolute control, this one has too little of it for my liking. I have only played it with two players, but i somehow feel it should be even more chaotic with more players. Maybe this game is better suited for family play evenings or playing during a party not paying attention to strategy or tactics. But this is not what i like in games usually. 6/10

Next game – Imhotep [LT]

Šį žaidimą norėjau išbandyt nuo to laiko, kai jis buvo paskelbtas vienu iš nominantų Essen Spiel metų žaidimo apdovanojimuose. Taipogi mėgstu kelis kitus dizainerio Phil Walking-Harding žaidimus (Sushi Go!, Cacao). Pirmas įtarimas dėl žaidimo atsirado dar žiūrint internete įrašą kelių žmonių žaidžiant jį. Neseniai jis atsirado Yucata sistemoje ir suskubėjau jį išbandyt. Abejonės deja pasitvirtino. Nors žaidimas turi įdomius mechanizmus, kai žaidėjai deda kubelius ant laivų, bet po to kuris nors žaidėjas gali pasirinkti, kur vieną ar kitą laivą nuplukdyt, bei taškų skaičiavimo variantus. Nors žaidimas yra orientuotas į šeimas pagal savo sunkumą ir dar turi daug įvairovės, nes visos taškų generavimo lentos turi dvi puses. Visgi šiame žaidime pasigendu strategijos ir netgi trumpalaikės taktikos galimybių. Viskas pernelyg chaotiška ir neaišku. Atrodytų, kad žaidėjai turi bandyt pergudraut vienas kitą, dėti kubelius į vieną laivą, bet po to nuplukdyt jį visai kitur, blokuot vienas kito ėjimus ir pan. Bet realybėje tai labai sunku padaryt ir kontroliuot padėtį. Tai sunku paaiškint žodžiais, geriausia tai pasijaučia pačiam žaidžiant. Tarkim tau reikia kurioje nors lentoje padėti kelis kubelius iš eilės. Gali bandyt padėti vieną kubelį į vieną laivą ir tikėtis, kad kitu ėjimu galėsi padėti dar vieną. Bet geras priešininkas tau to neleis padaryti ir beveik visada tenka tenkintis vienu kubeliu. Yra specialios kortos, kurios gali leisti padėti kubelį ir greičiau nuplukdyt laivą, bet joms paimti reikia paaukoti vieną laivą ir vieną ar kelis kubelius, o ir oponentas gali pirmas nuplukdyt laivą ir gauti teisę pirmas rinktis kortas. Žaidime man labai trūksta padėties kontrolės. Nors daugumoj žaidimų ji nėra absoliuti ir visada yra šiek tiek laimės, bet žaisdamas šį žaidimą visada jaučiuosi lyg suvaržytas. Dažniausiai tik reaguoju į kitų žaidėjų veiksmus. Žaisti bandžiau tik dviese. Bet įsivaizduoju, kad su daugiau žaidėjų jis turėtų būti dar chaotiškesnis ir nekontroliuojamas. Galbūt žaidimas labiau tinka šeimos ar draugų kompanijos vakarams, kai niekas nesigilina į strategijas ir tiesiog žaidžia laiko praleidimui. Bet mano skoniui šito yra šiek tiek per mažai. 6/10

Next game – Firenze [EN]

This time i won’t be talking about a new game for me. As i’ve been playing Firenze for a while. But i think it is worth mentioning. This is one of my all time favorite games. And it’s main quality is variability. Although the main thing you do in this game is building towers, but there are a lot of choices. Whether to build a lot of smaller towers or build less, but taller towers granting more points, or maybe trying to fulfill tasks on various cards or just building enough to capture all the “bonus balconies”. There are also lots of various useful cards that make it easier to build towers, help avoid negative points or.. lets you harm your opponents. yeah, that’s one of the rare euro style games with players confrontation. Although, nothing ground braking. Usually you can only remove one brick from someone’s tower or steal one brick from other player’s storage. But sometimes one such move can lead to a complete destruction of a long honed tower. Though, one can argue that it would be more a fault of a tower owner as he didn’t pay attention to the situation and took  a risk. And it leads to a one slight negative of this game. I have understood this while attempting to teach a new player. It is hard to wrap your head around all the nuances and options in this game and it can be overwhelming. It probably could take around 5 games to fully understand all the strategies, to see all possible risks and options, when a player starts to think few turns ahead. And then full potential and beauty of this game should become clear. Firenze is using an interesting mechanism for cards drafting, which can be seen in some other games. It costs nothing to pick first card in a row. But to take cards further on the row you have to pay. And to pay with the same bricks you use to build towers. The game is also not very long. Although i mainly play it with two, it also plays very fast with 3. But i have never tried it with the maximum of 4 and somehow feel it would be a bit too chaotic for my taste. It would be hard to follow some strategy. Although i have only played it in the electronic form (Yucata), its physical version looks beautiful with all the 3D towers players are building with little bricks. Unfortunately this game has been long out of print and it is nearly impossible to find it in the stores and for a reasonable price. Yucata implementation of this game is clear and convenient, although one would have to get accustomed with a bit confusing turns structure. 9/10

Next game – Firenze [LT]

Šį kartą parašysiu ne apie naują man žaidimą. Nes Firenze žaidžiu jau daug metų. Bet manau, kad jis vertas paminėjimo. Tai yra vienas iš mėgstamiausių mano visų laikų žaidimų. Didžiausia jo stiprybė – įvairovė. Nors žaidime pagrinde statai bokštus, bet yra pasirinkimas kaip tai daryti, statyti daug mažų bokštų ar kelis didesnius, vykdyti specialių kortų užduotis ar tik stengtis užimti bonusinius “balkonus” lentoje. Žaidime taip pat daug įvairių labai naudingų kortų, kurios arba leidžia palengvinti statybas arba leidžia išvengti neigiamų tašku arba.. duoda galimybę pakenkti oponentams. Taip. Tai retas euro stiliaus žaidimas, kuriame yra šiek tiek konfrontacijos. Aišku, nieko pernelyg baisaus. Gali numušti vieną plytelę nuo priešininko statomo bokšto. Gali pavogti vieną plytelę iš oponento atsargų. Bet kartais laiku parinkta korta gali sugriauti visą priešininko ilgai statytą bokštą. Aišku, tai iš dalies būtų pačio žaidėjo neapdairumas ir rizikavimas. Ir iš čia išplaukia šioks toks žaidimo minusas. Su juo susidūriau, kai teko bandyt išmokyti žaisti Firenze naują žaidėją. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, visgi žaidime yra daug smulkių taisyklių, niuansų, kuriuos iš pradžių naujokui sunkoka suvokti. O gaudytis visose įmanomose situacijose pavyks tik sužaidus 5 ar daugiau partijų. Kai pradėsi skaičiuoti kelis ėjimus į priekį, matysi, kada priešininkas gali sugriauti tavo ilgai statytą bokštą, blokuoti tavo kitą ėjimą ir pan. Bet tuomet ir turėtų visu gražumu atsiverti šio žaidimo gilumas. Firenze naudoja labai įdomų mechanizmą kortų pasirinkimui, kurį galima sutikti ir kituose žaidimuose. Pirma korta eilėje nieko nekainuoja. Bet norint paimti kortą esančią toliau eilėje, jau tenka mokėti. O mokėti tenka tom pačiom plytom, kurios reikalingos bokštų statybai. Žaidimas taip pat nėra labai ilgas. Nors labiausiai mėgstu jį žaisti dviese, bet ir su 3 žaidėjais jis ilgai neužtrunka. Tiesa, maksimalaus 4 žaidėjų skaičiaus nesu net bandęs. Man atrodo tuomet žaidime būtų pernelyg daug chaoso ir sudėtinga bus laikytis kokios nors strategijos. Nors žaidimą teko žaisti tik elektroninėje formoje (Yucata), žinau kad vizualiai jis yra labai patrauklus, juk žaidėjai stato tikrus trimačius bokštus iš plytelių. Deja, Firenze jau senokai nėra leidžiamas ir rasti parduotuvėse kopiją už adekvačią kainą yra beveik neįmanoma. Yucata implementacija yra labai gera, nors ir naudoja seną varikliuką. Viskas yra aišku, gerai matoma, tik galbūt šiek tiek painoka ir įpratimo reikalaujanti ėjimų tvarka. 9/10

Next game – Brick Party [EN]

This game can easily be included among the party games (hence the part Party in the name). Because there is no lack of laughter or emotions during its play (sometimes very strong emotions though). This is my second game from Renegade Game Studios. I’ve seen its review long time ago, but when i saw it on my FLGS website with a discount and a very attractive price, i thought “Why not? It can be handy in my collection”. So far a few plays of it were truly fun. It can be hard though, especially for those having trouble imagining geometric shapes in their minds (like myself). But when using only the easiest level cards and with less strict rules, it can be also used with kids. It will help developing their dexterity skills and analytic vision, and maybe also cooperating skills 🙂 There can be permanent or temporary pairs of players during the game. Each pair must decide who will be the architect (telling what and how to build) and the builder (the one actually building the thing) during each round. The architect must also choose which card among ones he or she has will be built (there are 4 types of cards of varying levels of difficulty). And all this is spiced up with special rules cards, one of which is flipped before every round and dictates how things should work. Maybe the architect must remain silent and only use gestures to give the instructions. Or maybe the builder has to build it blindfolded. It will be hilarious either way 🙂 It can be very difficult to obey the rules sometimes and not put the right brick into builder’s hand or to be silent, when you shouldn’t speak. In time you start to see what works better in different situations, how you can better describe things when one or another rule is in play. When you become the builder, you start to realize how it was for another player, when you was the architect and vice versa. It’s a very simple game with a very few components and all the figures on the cards are fairly similar. So the freshness of it can evaporate quickly. Though, there are a few blank cards for those who want to create their own rules. The game can also be created with a few spare Lego bricks and paper sheets for figures and rules. But it’s a fairly cheap game, so it’s probably not worth it to invest time to build your won copy. Simple, but fun. Strong 7/10.

Next game – Brick Party [LT]

Žaidimas gali būti drąsiai įtrauktas į vakarėlių žaidimų sąrašą. Nes jį žaidžiant netruks nei juoko, nei emocijų (kartais net labai stiprių). Tai antras mano Renagade Game Studios žaidimas. Jo apžvalgą mačiau labai seniai, bet kai pastebėjau jį mūsų FLGS parduotuvės puslapyje su nuolaida ir labai patrauklia kaina, pagalvojau “Kodėl gi ne? Toks žaidimas gali praversti kolekcijoje”. Kol kas kelios žaidimo partijos buvo smagios. Žaidimas gali būti ir sunkus (ypač tiems, kam sunku mintyse įsivaizduot geometrines figūras – kas man visada buvo sunkokas uždavinys). Bet naudojant tik lengviausio sunkumo kortas ir šiek tiek supaprastinus taisykles žaidimą galima pritaikyti ir vaikams. O tai padėtų lavinti jų miklumą ir analitinį mąstymą, bei galbūt bendradarbiavimo įgūdžius 🙂 Žaidime gali būti laikinos ar pastovios komandos po du žmones. Kiekviena pora nusprendžia, kas bus architektu (pasakos ką ir kaip statyt) ir statytoju (statys figūrą pagal kito instrukcijas). Architektas taip pat nusprendžia kokio sunkumo kortą iš jo turimų bus bandoma statyt (žaidime yra 4 sunkumo lygių kortos). Bet viską paįvairina papildomos taisyklės, kurių viena yra ištraukiama prieš kiekvieną raundą. Gali būti, kad architektas negalės nieko sakyti ir tik gestais galės nurodyti statytojui, ką daryti. O galbūt statytojas turės statyti figūrą užsimerkęs. Vienaip ar kitaip, bus smagu 🙂 Kartais būna labai sunku laikytis taisyklių ir neįdėt statytojui reikiamos plytelės į rankas ar tylėti, kai gali rodyti tik gestais. Su laiku pradedi suprasti kaip geriau paaiškinti partneriui tam tikrus momentus, kaip elgtis esant vienai ar kitai taisyklei. Pabuvęs architektu supranti ką jaučia statytojas, kai pats atsiduri jo kailyje ir atvirkščiai. Žaidimas yra labai paprastas, su nedaug komponentų ir statomos figūros yra labai panašios. Todėl naujumas gali greitai išgaruoti. Aišku, yra tuščios kortos ir galimybė sugalvoti savo taisykles. Žaidimą gali susikurti ir pats panaudojęs kelias atliekamas Lego kaladėles ir užrašius ant lapelių figūras bei taisykles. Nors jo kaina tokia nedidelė, kad gal neverta investuoti savo laiko į kopijos gamybą. Stiprus 7/10.