Kinopavasaris 2017 – Tikros moterys [LT]

Originalus filmo Tikros moterys (Certain Women) pavadinimas jam labiau tinka (tam tikros moterys). Tai yra kažkiek persipynusios (bet labai nežymiai) 3 moterų istorijos. Bet visos istorijos parodo tik tam tikras atkarpas ar detaliai parodo darbinę/gyvenimo rutiną (2-3 kartus, kad tikrai įsisavintum) ir niekur nenueina. Kadangi filmo pradžioje rašoma, kad scenarijų parašė pati režisierė, pagalvojau, kad čia sulipdyta iš atskirų parašytų gabalų kažkas, kad tiktų filmo trukmei. O pasirodo, čia pagal vienos rašytojos istorijas padarytas scenarijus. Tuomet arba tos istorijos labai trumputės arba scenarijui apkarpytos taip, kad mažai įdomaus liko. O gaila. Nes pirmos ir trečios herojės istorijos ir patys personažai pasirodė labai įdomūs, žiūroviški. Šių linijų išvystymą būtų įdomu pamatyt. Gal net geriau būtų du atskirus filmus padaryt (dilogija, trilogija gal). Jei aišku tos istorijos ne pagal realius įvykius parašytos ir nieko daugiau jose neįvyko. Tada liūdna. Ir gaila. Imdb kažkas paminėjo kameros darbą. Taip, realus važiavimas su kamera ant kapoto krito į akį. Kaip ir jodinėjimas ir kai kurie kiti dalykai. Operatorius (na ir režisierė šiuo atveju) gerai padirbėjo. Bet bendrai, nepasakyčiau, kad ji būtina pamatyt. Taip, keista advokatės ir kliento santykių istorija, ar vos vos užsimezgusi draugystė tarp visai skirtingų merginų, tai įdomu, gražu ir vien už tai šiek tiek aukščiau galiu įvertint. Bet tik 7/10

Kinopavasaris 2017 – Derintojas [LT]

Rumunai kaip visada stebina ir žavi savo realizmu, buitiškumu ir scenarijuose ir filmavimo būduose. Tiesa, ir vakar matytas Derintojas (Fixeur) ir to paties režisieriaus praeitų metų “Neteisėti santykiai” atrodo labiau nugludinti, profesionalesni. Galbūt dėl to, galbūt ir ne dėl to, praranda kažkiek savo žavesio, dramatiškumo. Nors visas aktorių sąstatas puikus. Ir linksmi prancūzai ir atrodo 10 profesijų galintis turėti rumunas “fixeris”. Ir motina su dukra, net nieko nekalbant atrodančios tikros. O filmas dar ir pagrįstas realiai įvykiais. Pamatyt verta. Kad ir dėl vis dar juntamo rumuniško kolorito. Nors įspūdis nuo praeitų metų filmo buvo stipresnis. Na ir nepalyginsi su kai kuriais senesniais rumunų filmais. Bet visgi geriau negu “Rokeris”. Šiame filme bent jau nebuvo be reikalo ištęstų scenų. Įdomi pagrindinės istorijos kaltininkės išvesta analogija tarp žurnalistų ir jos sąvadautojų. Galbūt tai ir paskutinės interviu minutės ir yra stipriausios šio filmo mintys. Įdomi detalė. Panašu, kad režisierius labai mėgsta aktorių Adrian Titieni, kurį kviečia į daugumą savo filmų 🙂 Štai ir praeitų metų filme jis atliko vieną pagrindinių vaidmenų. 7/10

Kinopavasaris 2017 – Amerikos mylimoji [LT]

Nežinau ar Amerikos mylimoji (American Honey) tikrai skirta jaunimui, šiai kartai. Nors jaunimo salėje buvo (tik negaliu pasakyt ar daug ar mažai) ir stebėtina, kad labai mažai žiūrovų išėjo tokios trukmės filmo metu. Ar reikėjo tokio ilgio filmo? Na, gal taip norėta parodyt, kad tikrai ilgai keliauja, gyvenimo rutiną. Sutalpint visą garso takelį 🙂 Vietovės keičiasi, kažkiek keičiasi scenos, daug to pačio per tą patį. O gale net kūrėjai jau nebežinojo kaip visą tai užbaigt ir tiesiog nukirpo. Neva čia turiu pamatyt kažkokią viltį. Filmo posteriuose minimas žodis “optimizmas”, “filmas šiai kartai”. Tai čia reikia suprast tokia piešiama ateitis jaunimui? Keista. Gal senstu 🙂 Na, man tai buvo toks kelionės filmas su daug muzikos, biškį veiksmo, meilės istorija ir neaiškia ateitim. Ir jam tikrai nereikėjo būti 2,5 valandos trukmės. Kelis kart filmo metu atrodė, kad turėtų įvykti kažkas dramatiško, bet ne. Filmo kūrėjai apsaugo žiūrovą nuo emocijų sugadinančių apetitą. Aišku, ne visi filmai turi būti dramatiški. Gal šis filmas ir skirtas būti tokiu lengvu pasivažinėjimu, vasaros filmu su šiek tiek purvo, bet su saiku. Įvertinimai jo neblogi. Bet neatrodo jis to vertas. 6/10

Kinopavasaris 2017 – Portas [LT]

Portas (Porto). Kalniukai ir nuokalnės, siauros gatvės. Graublėtas, nostalgiškas vaizdas ekrane. Puiki muzika. Skirtingi laiko rakursai, verčiantys kitaip pajusti prieš tai jau matytas scenas ir įvykius. Skoningos meilės scenos, be perspausto realizmo. Romantiška, šiek tiek filosofiška. Vėl apie meilę ir apie jos trumpaamžiškumą. Finalas pradžioje, po to kelias lyg jo. Viskas patiko, labai. Ir net nelabai yra ką daugiau pasakyt. Na, galvojau, gal tos pasikartojančios scenos galėjo būti geriau įgyvendintos. Bet tiek to. Kol kas mano favoritas. 10/10

Kinopavasaris 2017 – Šeimyniškas gyvenimas [LT]

Po filmo peržiūros prisiminus jo pavadinimą viskas kaip ir stoja į savo vietas. Šeimyniškas gyvenimas (Vida de Familia) yra ironiška juosta apie apsimetimą kažkuo kitu, galbūt tuo, kuo norėtum būti, bet kuo toliau, tuo labiau klimpstant į akligatvio situaciją, kai melas kaip sniego kamuolys įgauna tokį mąstą, kad sunku tikėtis atleidimo. Filmui lyg ir trūksta kokios tai apčiopiamesnės, stipresnės pabaigos. Nors parodyta pabaiga ir realesnė, gyvenimiškesnė. Bet dviejų herojų harmoniški santykiai ekrane padeda iškelti kino juostą aukščiau. Jau penkti metai praėjo nuo kadaise matyto “Bonsai”, todėl tik miglotai prisimenu tą filmą, bet gal ir matosi tam tikri panašūs elementai su ilgais tyliais kadrais (tyliais santykinai, nes vis tiek skamba koks nors garsas ar muzika). Šiame filme persipynė klasikinė, sunkaus roko ir industrinė muzika, kuri kažkiek iliustruoja skirtingas herojaus būkles. Iš dviejų matytų filmų (kurie abu beje čilietiški) šitas paliko didesnį įspūdį. 8/10

Kinopavasaris 2017 – Neruda [LT]

Nesu susipažinęs su šio poeto kūryba ar istorija. Nors nežinau ar tiems kas žino nuo to filmas pasidaro daugiau įdomesnis ar ne. Filmas netradicinis, šiek tiek siurrealus.  Kartais atrodo komiškas, ironiškas, kartais labai poetiškas. Scenarijus tikrai originalus. Nors ir ne visai nauja, nes kažką jau tokio matęs ar skaitęs, kad ir “Įprastas stebuklas”, kur rašytojas susiduria su savo kūrybos herojais. Bet šiuo atveju realybė ir fantazija susilieja labiau ir taip iki galo ir neįmanoma suprasti. Ypač nežinant tikros istorijos. Tiesa, prieš filmą buvo papasakota ką pamatysim. Todėl kurį laiką po filmo galvojau ar tai buvo gerai ar blogai. Nes paprastai mėgstu žiūrėti filmus nieko nežinant ir mažiau skaitant aprašymą. Bet šiuo atveju visgi manau man tas padėjo, nes nežinant filmo fabulos kokią pusę filmo turbūt būtų labai keista. Tad įdomu žinot kaip reagavo į filmą nieko nežinantys žiūrovai. Prie komiško ar satyriško filmo elemento prisidėjo klišinis senų detektyvinių filmų važiavimo rodymas (filmuojant su siūbuojama mašina už jos rodant ekrane bėgantį kelią). Lyg ir nesu matęs kitų Pablo Larrain filmų, bet kaip suprantu šokinėjimas tarp vietų ir laiko rodant vieną dialogą (kai dialogas nenutrūksta, bet vis keičiasi lokacija ir laikas, kas nėra logiška) yra jo firminis dalykas. Kartais tiko, kartais atrodė pernelyg keista. Nors ir visas filmas (ir pats Neruda (Neruda)) yra šiek tiek ekscentriškas. Bet galiausiai pripratau prie šio stiliaus, šio pasaulio. Filmas neblogas, bet ne visai mano. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Saulėlydžio giesmė [LT]

Saulėlydžio giesmė (Sunset Song) yra labai graži, poetiška juosta apie jaunos škotų merginos brendimą ir kelią per gyvenimą XX amžiaus pradžioje. Kelias nelengvas, įveikiant tėvo smurtą, stebint motinos ir kitų šeimos narių kančias ir patiriant savas. Filmas netrumpas, todėl viskas parodoma gana nuosekliai ir detaliai. Tarpais girdime (labai gražios škotiškos tarmės) poetiškus merginos/moters apmąstymus apie gyvenimą, apie pokyčius joje, apie Dievą, žemę. Nemažai filme gražių škotiškų dainų ir melodijų. Ir vėlgi, reikia turbūt būti škotu arba perskaityt knygą, pagal kurią pastatytas filmas, kad istorija griebtų už širdies, kaip tai atsitinka su piktais vertintojais IMDB duodančiais filmui 9 ar 10 balų ir peikiančius tuos, kas nesupranta kuo šis filmas toks vertingas. Taip, istorija gali graudint, bet ar dėl to filmas pasidaro geras? Ne, filmas tuo pačiu labai ištęstas. Iš merginos gyvenimo/vargų parodoma dažniausiai jos sėdėjimas prie lango ar ugnies. Klausimas kyla ar sunku buvo daugiau nufilmuot ūkiško gyvenimo ar tai sugadintų poetišką filmo stilių? Grįžusio iš karo vyro staigus sužvėrėjimas kartu ir įtikinamas ir ne. Įdomus bet ir savotiškai keistas pačio karo parodymas – kameros skrydis tarp purvo balų. Ar vėlgi duoklė meniškam stiliui ar nenoras baugint žiūrovo žiaurumais? Kam tada išvis tas gana netrumpas epizodas? Dar vienas ar keli epizodai tarnauja tik kaip statiškas fonas tuo metu skambančiai giesmei. Įtariu, kad tokį filmą parodžius apie Lietuvos istoriją ir surinkus gražių tautiškų dainų, efektas mūsų žiūrovui būtų stiprus, bet tiems patiems škotams gal įspūdžio nepadarytų. Taigi, bendrai įspūdis vidutiniškas. 7/10

Kinopavasaris 2016 – Mustangės [LT]

Tiek to, leisiu Mustangėms (Mustang) reabilituoti turkišką kinematografiją mano akyse 🙂 Taip, filmas žiūroviškas, bet ne puikus, ne be matomų kinematografinių siūlų. Vaidinant vaikams ar paaugliams dažniau būna perspaustumas ir pernelyg didelis vaidinimo entuziazmas. Neapsieita ir be klišių kaip juokai apie užpakalio storį ir pan. (žiūri ir iki sekundės tikslumo atspėji, kada koks juokas bus pasakytas ar parodytas žiūrovo malonumui). Arba netikėtai iš vaiko lūpų sklindančiais pasakymais (arba vertimas blogas arba netikiu, kad vaikas galėtų taip argumentuot apie moralę, kai užsipuola skundikę). Bet filmas po mažu vis įveda rimtesnius ir sunkesnius siužeto etapus. Žiūrovo linksminimas epizodiškai išlieka, bet turbūt tik tam, kad visai juo nesugniuždyt. Netgi atsiranda intriga ir šioks toks veiksmo filmo adrenalinas su pabėgimais, gaudynėm, slėpynėm.  O dėl to, kad tik jaunesnioji sesutė išsiskyrė iš visų, tai gal ir natūralu. Nes žiūrovui paprasčiau stebėt vieną pagrindinį herojų ir įsijaust į jo gyvenimą. Ji taip pat buvo pagrindinė istorijos pasakotoja ir už kadro. Bet nepasakyčiau, kad kitos merginos buvo visai panašios. Visos atrodo turėjo kažkokių ypatingų bruožų (kažkas labiau kovojo, kažkas buvo labiau apatiškas). Filmą žiūrėt įdomu, nors ir jauti, kad šiek tiek iš fantastikos srities ir kad galiausiai pabėgėlės būtų grąžintos atgal ir nieko tai nepakeistų. Svarstau, kad tamsesnis, žemiškesnis, realistiškesnis filmo siužetas būtų stipresnis, bet mažiau patrauklus platesnei publikai. Todėl gal ir gerai, kad jis toks kartu ir valiūkiškas ir rimtas. Kaip ir “Gimtinė” parodantis tradicijų ir šiuolaikiškumo priešpriešą, bet savaip. Gal patys turkai jį pamatę, pamatę save iš šalies susimąstys, ką daro su vaikais ir savim. Na ir mums, europiečiams, naudinga tai pamatyt. 8/10

Read More