Next game – The Oracle of Delphi [EN]

I haven’t posted a review before after just playing a few games (actually still on my second play of it right now). But this game already looked interesting and intriguing after watching a few reviews and seeing comments. Once i tried it, i knew my hunch feeling wasn’t wrong. The Oracle of Delphi is an unusual game for Stefan Feld. Although some mechanisms remind usual for him point salad euro style aspects, this one is actually a race. Yes, you don’t have to compete who will have more points at the end, you just have to be the first. One can say that main mechanism in this game is pick up and deliver. You take something from one place, then sail and deliver to another. And for more fun there is also a luck element. You have to find your islands to build temples by looking randomly at cards or have to roll a die when fighting monsters. But you also can find special abilities which help in search or take heroes into your team to help you with fighting. Even your main source of resources in this game is 3 dies, which you roll at the beginning of every turn to get “mana” to be able to do various actions. Again, you can alter the results with special tokens. But the main idea behind the game is – planning and effectiveness. When to sail to the opposite corner of the map to gather offerings for the gods, should you stop on the way to slay a monster, which can give you an ability to sail faster? Have your opponents already completed most of their task and now you have to take a risk and fight monsters with bare hands? This is what attracts me in this game the most. And this can scare beginners in the board games world or those who dislike being presented with too many options (same problem in Five Tribes). I myself still find it hard to be able to keep everything in mind. The map is so confusing with all the different colors. And vast selection of options can make you dizzy at first. Good thing is that by the end of the game there are less options and you can be more focused on a few things. Overall game’s time and complexity are well balanced. It doesn’t feel too long or too short. Well, i would still remove the last part with having to go back to Zeus after completing all your 12 tasks (build 3 temples, deliver 3 offerings and 3 statues and slay 3 monsters). I get that it’s thematic (in a fairly abstract game) and gives one hope to still win by a small chance if your opponent has completed all tasks before you. But it is a bit anticlimactic having to do that one last sail after you have actually completed everything. That’s a minor thing though. I have probably tried just one other Feld’s game (Castles of Burgundy, not my cup of tea), but this one truly captivated me. Planning and racing. Good combination – 9/10.

Next game – The Oracle of Delphi [LT]

Dar nerašiau žaidimo apžvalgos sužaidus jį tik 2 kartus (netgi dar nepabaigiau antros partijos). Bet šis žaidimas man atrodė įdomus jau vien iš matytų video apžvalgų ir komentarų. O po pirmos partijos supratau, kad nuojauta nepavedė. The Oracle of Delphi yra neįprastas Stefanui Feldui žaidimas. Nors kai kurios mechanikos primena jam įprastus taškų salotų euro žaidimus, bet šis yra lenktynės. Taip, nereikia varžytis dėl to kas surinks daugiau taškų, o reikia būti pirmam. Pagrindinė žaidimo mechanika galima sakyti “pick up and deliver”. Paimi kažką vienoje vietoje, plauki į kitą ir iškrauni. O kad būtų įdomiau, žaidime yra ir sėkmės faktorius. Turi surasti savo salas šventyklų statybai atsitiktinai atidengdamas korteles arba nukauti monstrus ridendamas kauliuką. Bet gali surasti papildomas savybes palengvinančias paieškas arba paimti į komandą herojus pridedančius kovinės galios. Netgi pagrindinis resursų gavybos elementas žaidime yra 3 kauliukai, kuriuos rideni pradžioje ėjimo ir gauni tam tikros spalvos “manos”, kurią gali išmainyti į įvairius veiksmus. Čia vėlgi yra galimybė pakoreguoti rezultatą su specialiais žetonais (“tokens”). Na o pagrindinis žaidimo aspektas yra – planavimas ir efektyvumo didinimas. Kada plaukti į kitą žemėlapio galą pasiimti dievų duoklės, ar sustoti pakeliui ir nukauti monstrą, kuris leis pasirinkti papildomą savybę, kurį pagreitins tavo laivą? Ar priešininkai jau įvykdė didelę dalį savo užduočių ir reikia pradėti rizikuoti ir kautis su monstrais plikom rankom? Tai yra pagrindinis žaidimo žavesys. O taip pat tai gali atbaidyti pradedančiuosius žaidėjus ar tuos kam nepatinka rinktis tarp didelio skaičiaus variantų (panaši problema yra Five Tribes žaidime). Man pačiam vis dar yra šiek tiek sunku aprėpti viską. Žemėlapis su savo spalvų margumynu yra gana painus. Galybė galimų veiksmų kiekvieno ėjimo metu gali šiek tiek susukti galvą. Nors į žaidimo pabaigą jau matai kryptį ir tenka mažiau sunkesnių sprendimų. Žaidimo eiga ir laikas yra gerai subalansuoti. Nors asmeniškai išmesčiau paskutinį žingsnį – nukeliaut atgal iki Zeuso. Man tai pasirodė šiek tiek antiklimaktiška, nes ką tik įveikei paskutinę užduotį (iš viso žaidime reikia jų įvykdyti 12: pastatyt 3 šventyklas, nuvežt 3 duokles ir 3 statulas ir nugalėt 3 monstrus), bet dar turi temptis iki to Zeuso. Suprantu, kad tai iš dalies tematiška (šiame abstrakčiame žaidime) ir duoda paskutinę viltį pasivyti priešininką, bet aš sustabdyčiau žaidimą iškart po paskutinės užduoties. Taigi, esu berods bandęs tik vieną kitą Feldo žaidimą (Castles of Burgundy, ne, nelabai mano stiliaus), bet šis mane sužavėjo. Planavimas ir lenktynės viename. Gera kombinacija – 9/10.

Next game – San Juan [EN]

I’ve always heard comparisons between San Juan (or Puerto Rico – The Cards Game) and Race for the Galaxy and was wondering is it true, that they play so similarly. Many even prefer the former game. I saw a few reviews and knew mechanisms, but it wasn’t the same as to play it yourself. So, i was happy to see it appearing on Yucata. And.. i was disappointed. It was nothing like Race for the Galaxy. Well, after playing 6-8 games i kind of started to like it a bit more. And with more buildings from the expansion (which is included now with the base game) it has some variety. But Race for the Galaxy still has something more. Yes, in San Juan you also build producing buildings (settle planets), produce goods (same), sell goods for cards. It is also similar how one selecting an action gets a bonus and others can take regular action. You also use cards to pay for building. There are also 6 points buildings that give your lots of points at the end of the game. It is hard to pin point the difference, but RftG (Race for the Galaxy) just feels more dynamic, you work with more very different cards, it seems that you also draw more cards during the game and have more choices. There is also military power in the base game of RftG, which gives another path to victory. And 6 points buildings in RftG just are more exciting. RftG also has another category with developments. I guess all not producing building in San Juan can be called developments, but many of them are so simple and standard. There are also a lot of just straight points at the end buildings (monuments). Actions in San Juan feel a bit more bland than in RftG. I rarely take Councillor action as it is easier to just produce and trade and get lots of cards this way. And in RftG you always choose also your own action, not just do what other player selected. The theme itself is not giving me much either. And the whole art style and color palette is very pastel and bland. I don’t want to bash on this game, it is still a very good card game and i can see how one can prefer its maybe milder play and easier icons (or no icons actually) to RftG, but i prefer the latter. 7/10

Next game – San Juan [LT]

Visada girdėdamas palyginimus tarp San Juan (arba Puerto Rico the Card Game) ir Race for the Galaxy pagalvodavau ar tikrai jie tokie panašūs. Žinau, kad daug kas labiau mėgsta pirmą žaidimą. Mačiau šio žaidimo apžvalgas, žinojau mechanizmus, bet tai ne tas pats kaip pačiam jį sužaisti. Todėl apsidžiaugiau, kai jis atsirado Yucatoje. Ir.. nusivyliau. Tai nebuvo nieko panašaus į RftG (Race for the Galaxy). Nors po 6-8 žaidimu jis man pradėjo patikt daugiau. Taip pat padėjo papildomi pastatai, kurie buvo pristatyti su papildymu (kuris dabar yra įtrauktas į bazinę pakuotę). Bet RftG tiesiog turi kažką tokio daugiau. Aišku, jie labai panašūs. San Juan’e statai pastatus gaminančius produktus (RftG kolonizuoji planetas), gamini produktus (tas pats), parduodi produktus, kad gauti daugiau kortų. Panašus taip pat veiksmų pasirinkimas, kai žaidėjas pasirinkęs tam tikrą veiksmą dar gauna bonusą, o kiti gali atlikti įprastą veiksmą. Ir vienam ir kitam žaidime už viską moki kortomis iš rankos. San Juan’e irgi yra 6 taškų pastatai, kurie gale žaidimo gali duoti daug taškų. Sudėtinga užčiuopti tą skirtumą, kuris man RftG padaro įdomesniu ir patrauklesniu. Jis tiesiog atrodo dinamiškesnis, operuoji su didesniu skaičiumi kortų ir aplamai jaučiu, kad traukiu daugiau kortų ir turiu daugiau pasirinkimų. RftG dar turi ir karinę jėgą, kas duoda papildomą kelią link pergalės. Na ir 6 taškų pastatai RftG tiesiog atrodo įdomesni. Patobulinimai (developments) RftG žaidime gali būti prilyginti ne gamybos pastatams San Juan’e, bet jie atrodo įdomesni, ne tokie standartiniai. San Juan’e taip pat yra nemažai tiesiog taškus duodančių pastatų (monumentai). Veiksmai San Juan’e atrodo šiek tiek paprastesni. Aš retai naudoju Councillor, nes atrodo gamyba ir pardavimas produktų duoda tiek daug kortų, kad retai būna nauda iš šio veiksmo. Be to RftG kas raundą pasirenki kažkokį savo veiksmą, o ne tik atlieki tai ką pasirinko kitas žaidėjas. Pati žaidimo tema irgi nelabai mane žavi. Kaip ir pats žaidimo apipavidalinimas ir spalvų paletė, kuri yra labai jau pastelinė. Nesinori labai peikti šio žaidimo, nes tai vis tiek yra geras kortų žaidimas ir aš galiu suprast kodėl kai kas gali pasirinkti jo ramesnę eigą ir paprastesnę išvaizdą vietoj krūvos sunkiai suprantamų ikonų, bet man labiau prie širdies Race for the Galaxy. 7/10

Next game – Ulm [EN]

Ulm has one unique mechanism. And it seems that after its author came up with it, it looked interesting and it was decided to make a game around it and add a few usual euro game elements into the mix. This mechanism is a 3 by 3 grid of tiles and then you draw a tile on your turn and put it into a row or a column pushing it in from one side, so a tile drops out of grid on another side. You get actions on tiles that are still in the grid in the affected row or column and one of the actions also allows you to pick all the dropped tiles on one of the sides. Maybe it is not first time such mechanism was used in a game, but it sure looks fresh and fun. But it is still so minimal. You get 3 tiles out of 5 actions. Some of the actions are simply moving your marker on a river, get coins or a card. It is just not exciting enough. Other actions let you play cards, which is somewhat interesting, as cards usually have one time effects (get coins, points, tiles) or end game effects (collect a set of cards). Again, there is not a huge variety of cards and you just end up collecting sets of 3-4 cards. Then you can also place seals on the map and get shields with points, maybe a special ability. But. Everything feels just so boring. Starting with a theme (some medieval setting town, collecting coats of arms, building cathedral). I’m sure it has some historic background and value, but it feels stale. You are supposedly taking over some districts of a town, workshops, etc. But you just put markers on spots and that’s it. During one stage you can get a special ability, but only a few out of 5 are somewhat interesting. There is a variant to play with cards that change a rule every turn. It adds a little, but these changes are not ground braking. Oh, and i really dislike games that force you to do something or you will get negative points (like feeding people in Stone Age). Here you have to move a barge on the river and you have to do it a lot to get out of negative points. I also get similar feeling like with Voyages of Marco Polo, that i don’t get enough rounds to do something special (although this has 10 rounds). I suppose this game can be pleasant for mid-heavy euro fans. But when board games market has so many games released each year, this feels like a waste of time, when you can play more exciting games, with more interesting decisions, themes and styles. Standard euro – 6/10.

Next game – Ulm [LT]

Ulm turi vieną unikalų mechanizmą. Ir atrodo, kad autorius jį sugalvojus, nusprendė sukurt žaidimą aplink jį. O po to prilipdyt keletą įprastų euro žaidimams elementų. Šis mechanizmas (nors gal ir ne pirmą kartą panaudotas stalo žaidime) yra 3 ant 3 tinklelis iš plytelių. Žaidėjas ėjimo metu ištraukia dar vieną plytelę ir ją įstumia į vieną iš eilių ar stulpelių, tai išstumdamas vieną plytelę už tinklelio ribų. Tuomet jis gali atlikti veiksmus pavaizduotus ant plytelių likusių eilutėje ar stulpelyje. O vienas iš veiksmų yra galimybė surinkti iškritusias plyteles vienoje pusėje. Tai įdomu, bet tuo pačiu ir labai minimalistiška. Plytelės yra 5 rūšių. Kai kurie iš veiksmų yra tiesiog gauti monetą ar pastumti baržą upėje vienu žingsniu. Tai tiesiog neįdomu. Kažkiek įdomesnis veiksmas yra kortos traukimas ar kortos sužaidimas. Sužaidžiant kortą gali rinktis tarp vienkartinio efekto (gauti monetas, taškus, plyteles) arba pasilikti kortą žaidimo pabaigai renkant rinkinį iš 3-4 kortų. Bet kortų įvairovė yra maža. Dar galima dėti savo žetonus miesto žemėlapyje taip užimant kvartalus. Bet viskas apsiriboja tik tuo. Žetono dėjimu ir taškų pasiėmimu. Tik vienoje vietoje galima pasirinkti tarp 5 specialių savybių ir kurių gal tik 2 yra kažkiek įdomesnės. Žaidimo tematika ir taip yra gana pabodusi (viduramžių Europos miestas), bet mechanizmai nepadeda šios nuobodybės išblaškyt. Vietoj to kad tie kvartalai duotų kažką apčiuopiamo (savybės, įdomus apkeitimas resursų ar pan.), tiesiog gauni taškus už dedamus žetonus. Ah, ir man taip nepatinka, kai žaidimuose yra dalykai, kurios privalai daryt, kitaip gausi neigiamų taškų (kaip žmonių maitinimas Stote Age). Čia gi turi stumti baržą upe, nes tik upės gale prasideda teigiamų taškų ruožas. Be to žaidimas savo eiga šiek tiek primena Voyages of Marco Polo, kur nieko deramai negali pabaigt per 5 raundus (nors čia jų ir 10). Kažkiek įvairovės prideda variantas, kai kiekvieno raundo metu traukiama korta keičianti kurią nors taisyklę. Bet nieko labai išskirtinio šios kortos neprideda. Kai žaidimų rinkoje kasmet atsiranda tiek naujų žaidimų, atrodo kaip laiko švaistymas žaisti tokius žaidimus, kai galėtum žaisti kažką įdomesnio, su unikalia tematika. Standartinis euro – 6/10.

Best board games (v2018) [EN]

This year i have decided to make things simpler, as i don’t play many new games, my top 10 is not changing that much and i don’t have what to say about older games. So, only EN post this time and only lists without explanations 🙂

Best new to me games this year:

  1. Biblios
  2. Mystic Vale
  3. Puerto Rico: The Card Game (San Juan)
  4. Dice Forge
  5. Ulm

Best games of all time:

  1. Firenze (-)
  2. Tokaido (+2)
  3. Ticket to Ride: Europe (new)
  4. Thunderstone (-2)
  5. Small World (-)
  6. Carcassonne (+1)
  7. 7 Wonders (-4)
  8. Cacao (+1)
  9. Guildhall (-1)
  10. Camel Up (new)

Read More

Next Game – Mystic Vale [EN]

This is one of the first popular card crafting games. Similar to dice crafting games, where you change faces of your dice to make them better. First of all, i have only played a digital version of Mystic Vale on Yucata, but i feel that physical aspect of dealing with sleeves and sliding upgrades in (and out at the end of the game) would annoy me. So because of that i would rank it lower. But is it worth it dealing with sleeves. This game lacks excitement. Maybe new game with this mechanisms that AEG plans to make will have more things to do. In this one you essentially get mana, buy upgrades to get more mana, get more mana and buy more upgrades to get more mana. Some upgrades have points printed on them. There are also special symbols, which allow you to buy special cards, but in general they just give more points and i was able to do well not even paying attention to what special symbols i already have. So, it feels repetitive and a bit dull. Long build up only adds to that feeling. For a good chunk of a game you can’t do anything special. You get a few drops of mana and can only buy a regular or very cheap upgrade and this repeats on and on. After a while you accumulate a bit more mana and more interesting choices can be made. But it takes a while. There is an option to push your luck and try to get more mana on your turn risking to burn your turn. And it is not worth it. I tried this strategy a few times and it failed. There are just too many corruption icons on your cards in the beginning. So you are better to just slowly build up (it feels like the game could be better if you would get better cards with more mana in your starting hand). You can even burn automatically without pushing your luck! It is in the game mechanisms and it happened to me a few times. This is just dumb. All in all, there are some unique aspects to this game and in general it feels like deck building game and i like this genre. But the gameplay is dull, repetitive, with a too slow build up and random burning mechanism. Also physical aspect would drive me away. So, only 6/10.

Next Game – Mystic Vale [LT]

Tai vienas iš pirmų populiaresnių kortų gaminimo (“card crafting”) žaidimų, panašus į kauliukų gaminimo žaidimus, kur žaidėjas keičia kauliukų puses taip juos pagerinant. Tiesa, Mystic Vale žaidžiau tik skaitmeniniu pavidalu Yucata sistemoje. Bet manau fizinis šio žaidimo aspektas mane tik atbaidytų. Nepatiktų pastoviai kišti kortas į permatomus vokelius-kortas (o gale žaidimo dar visus ir ištraukinėt). Bet ir pats žaidimas neturi kažko griebiančio, jaudinančio. Tiesiog renki maną, kad galėtum nupirkti pagerinimus, kurie duos biškį daugiau manos, kad galėtum nupirkti dar brangesnius pagerinimus ir gauti daugiau manos. Kai kurios kortos dar turi taškus, taigi tokiu būdu susirenka kažkiek taškų. Tiesa, dar yra specialūs simboliai, leidžiantys pirkti specialias kortas, bet jos irgi dažniausiai duoda tiesiog daugiau taškų ir dažnai pakankamai gerai sekasi net nekreipiant dėmesio į specialias kortas. Girdėjau, kad AEG planuoja visiškai naują žaidimą su kortų gaminimo mechanika. Galbūt ten bus daugiau įdomesnių aspektų. Dar vienas šio žaidimo minusas – lieta eiga pradžioje. Kadangi pradžioje žaidimo manos turi labai mažai, dažnai tik ir gali pirkti standartinius kortų pagerinimus ir tai tęsiasi ir tęsiasi, kol galiausiai prikaupi daugiau manos ant savo kortų ir gali turėti rimtesnį pasirinkimą. Žaidime yra ir laimės mechanika (“push your luck”), kai gali rizikuoti ir traukti daugiau kortų taip norint surinkt daugiau manos. Bet ji man niekada nepasiteisina. Pradžioje žaidimo turi pernelyg daug korupcijos taškų ant kortų. Netgi yra įmanoma sudegti automatiškai ir nebandant rizikuoti, jei gale ėjimo traukiant nustatytą skaičių kortų kitam ėjimui ištrauksi per daug blogų taškų. Tai yra kvaila. Bendrai paėmus, žaidimas turi įdomią, artimą kaladžių konstravimui (man patinkantis žanras) eigą, bet pradžia pernelyg ilga ir nuobodi, o ir žaidimui pajudėjus link galo nėra kažko pernelyg jaudinančio. Taip pat galintis atsibosti fizinis aspektas. Todėl tik 6/10.

Next game – Zooloretto: The Dice Game [LT]

Dar vienas senesnis žaidimas. Esu žaidęs didesnį Zooloretto žaidimą su kompiuteriu, bet jis man pasirodė pernelyg didelis ir ištemptas. Kauliukų variantas man tinka geriausiai. Ir tai yra tikriausiai labiausiai mano žaidžiamas žaidimas (iš dalies dėl to, kad jis yra Yucata sistemoje). Tai yra kauliukų žaidimas, todėl jame negalima turėti ilgalaikės strategijos (na, šiokią tokią galima). Taigi tai yra žaidimas labiausiai pagrįstas taktika. Jame pastoviai reikia prisitaikyt prie pasikeitusios situacijos, išridentų kauliukų reikšmių, oponento veiksmų. Ir tai yra, kas mane labiausiai žavi šiame žaidime. Jis yra pakankamai paprastas. Kiekvieną ėjimą kuris nors žaidėjas ridena du kauliukus ir renkasi kur juos padėti. Yra 3 furgonai su 3 vietom kiekvienam. Galima padėti visus kauliukus į vieną furgoną arba paskirstys į kelis. Toliau oponentai renkasi, kurį furgoną paimt, o tokiu būdu gautus kauliukus padeda savo žaidimo lentoje. Žaidėjai renka įvairių rūšių gyvūnus ir už tai gauna taškus. Jie taip pat varžosi dėl to, kas pirmesnis surinks visus tam tikros rūšies kauliukus ir gaus papildomų taškų. Bet jeigu jau turi užpildytą vienos rūšies kategoriją ir esi priverstas paimti dar vieną tokį kauliuką, gauni baudos taškų. Taigi šis žaidimas yra balanso ieškojimas. Gal turi imti tik tiek kauliukų, kad nebūtų iki galo užpildoma nei viena kategorija (bet tokių būdu prarandant bonus taškus). O gal turi suskubti surinkti visas kategorijas kuo greičiau ir taip priartint žaidimo pabaigą (žaidimas baigiasi, kai vienas žaidėjas turi tik vieną pilnai neužpildytą kategoriją). Dar yra monetos, kurios leidžia atsikratyt baudos taškų ir gauti papildomą bonusą. Žaidimas labai greitas, bet jame yra puikiai subalansuoti greitis ir taktinių pasirinkimų skaičius (o kartais jis priverčia gerokai pasukt smegenis). Aišku, žaidimas yra priklausomas nuo kauliukų ridenimo sėkmės, bet šiame žaidime tai man ypatingai netrukdo. Šį žaidimą žaidžiu išskirtinai tik dviese, nors jis palaiko iki 4 žaidėjų. Bet su didesniu žaidėjų skaičiumi jis man pasidaro pernelyg chaotišku ir taktinių pasirinkimų galimybės labai susiaurėja. Dėl to jį įvertinsiu biškutį žemiau, bet tai vis tiek yra puikus žaidimas. 8/10