Kinopavasaris 2016 – Gimtinė [LT]

Nesiseka man su turkiškais filmais paskutiniu metu. Nors “Pandoros skrynia” buvo man geriausias filmas prieš 7 metus. Bet kaip ir praeitais metais “Sivasas” taip ir vakar pamatytas “Gimtinė” pasirodė silpni ar tiesiog nesuprantami. Na, dar laukia trečias turkiškas filmas, gal dar pasiseks. Po Gimtinės (Ana Yurdu) seanso nugirdau vienos žiūrovės komentarą “na, čia toks moteriškas filmas”. Pažiūrėjau po to, kas režisavo. Taip, moteris. Filmas apie jausmus, apie tų jausmų pastovią priešpriešą. Apie bandymą prisitaikyti prie motinos pasaulio, jos meilės ir jos bandymų padėti ir kartu protestas prieš jos brukamą mąstyseną, gyvenimo būdą. Kartu rodoma ir kartų bei skirtingų gyvenimo būdų priešprieša Turkijoje, kai labai tradicinis, religingas, su giliom šaknim gyvenimo būdas susiduria su moderniu, jaunatvišku ir išsilaisvinimo siekiančiu pasauliu. Bet filmas blaškosi šiame jausmų ir priešinimosi sūkuryje, bet nieko konkretesnio taip ir neišsirutulioja. Turbūt tokia ir buvo mintis. Tiesiog labai buitinis jausmų filmas, parodantis dukters ir motinos sąveiką. Kartais dialogai parodo kažką įdomesnio, bet tuoj pat nutrūksta ir vėl ir vėl mums rodomos raudos, maldos ir tie patys kivirčai. Filmo estetika įdomi, visiškai be muzikos, toks realistinis, buitinis vaizdas, bet tuo pačiu gal ir kažko pristingantis norint įsijaust į šią istoriją. Įdomu pamatyti tokį labai ortodoksinį pasaulį mūsų amžiuje. Bet man asmeniškai tik 6/10.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *